¹ „Ar tu žinai metą, kada kalnų ožkos vaikuojasi,

ar stebi, kai stirnos atsiveda?

² Ar žinai mėnesių skaičių, kurį jos turi išnešioti,

ar nustatai joms metą vaikuotis,

³ kai jos susiriečia, gimdydamos savo vaisių,

ir atveda savo jauniklį?

⁴ Sustiprėja jų jaunikliai,

užauga po grynu dangumi,

išeina ir pas jas nebegrįžta.

⁵ Kas paleido laukinį asilą,

kas atrišo jam pančius?

⁶ Aš padariau dykumą jo namais,

druskingąsias žemes jo buveine.

⁷ Iš miesto sąmyšio jis šaiposi,

varovo šauksmų negirdi.

⁸ Klajoja po kalnus tarsi po savo ganyklą

ir susiieško ėsti, kas žalia.

⁹ Argi stumbras sutiktų tau tarnauti,

ar jis leistų naktį prie tavo ėdžių?

¹⁰ Argi galėtumei pririšti stumbrą virvėmis prie vagos,

ar jis tau suakėtų tavo slėnius?

¹¹ Argi juo pasikliausi dėl jo didelės jėgos

ir patikėsi jam savo sunkų triūsą?

¹² Argi esi tikras, kad jis sugrįš

ir parneš tau javus į tavo klojimą?

^13 [i1]Stručio sparnai smagiai plazdena,

bet jie neturi plunksnų.

^14 [i2]Juk jis palieka savo kiaušinius žemėje,

leidžia smiltims juos šildyti.

¹⁵ Užmiršta, kad koja gali juos sumindžioti

ar laukinis žvėris sutrypti.

¹⁶ Savo jauniklius jis šiurkščiai atmeta, tarsi ne jo būtų,

ir nesirūpina, kad jo pastangos buvo tuščios.

¹⁷ Juk Dievas padarė jį kvailą

ir nedavė jam supratimo.

¹⁸ Tačiau kai išskleidęs sparnus metasi bėgti,

apjuokia arklį ir jo raitelį.

^19 [i3]Argi tu duodi žirgui stiprybę,

ar tu apklojai sprandą jam karčiais?

²⁰ Argi tu šokdini jį kaip žiogą

ir gąsdini žmones jo piktu prunkštimu?

²¹ Kanopa noriai jis kasa slėnio žemę,

visa savo stiprybe veržiasi į mūšį.

²² Iš baimės tyčiojasi nesutramdomas;

nešoka į šalį nuo kalavijo.

²³ Ant jo barška strėlinė,

blizga iešmas ir ietis.

²⁴ Virpėdamas iš nekantrumo, jis šuoliuoja;

išgirdęs rago gausmą, nebenustovi.

²⁵ Kaskart ragui gaudžiant, jis prunkščia: 'Aha!'

Iš tolo jis girdi mūšį,

vadų įsakymus ir kareivių šauksmus.

²⁶ Argi iš tavęs išmoko sakalas skraidyti

ir išskleisti sparnus pietų link?

²⁷ Argi tavo įsakymu erelis sklando

ir aukštai suka lizdą?

²⁸ Ant uolos jis gyvena,

įsitaiso stačios uolos tvirtovėje.

²⁹ Iš ten jis žvalgosi grobio;

jo akys mato laimikį iš tolo.

³⁰ Jo jaunikliai gurkia kraują;

kur yra užmuštųjų, ten ir jis“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>