¹ Elihu'as tęsė kalbą ir tarė:

² „Argi manai, kad teisinga sakyti:

'Esu teisus Dievo akyse?'

³ Jei tu klaustumei: 'Kokia man iš to nauda?

Ką laimėjau nenusidėdamas?'

⁴ Žinau, kokiais žodžiais tau atsakyti^[i1] –

tau ir tavo bičiuliams, esantiems su tavimi.

⁵ Pasižiūrėk į dangų ir pamatyk!

Pastebėk, kaip aukščiau už tave yra debesys!

⁶ Jeigu nusidedi, ką jam pakenki?

Net jeigu tavo kalčių ir daug, kaip jį paveiki?

⁷ Jeigu esi teisus, ką jam duodi,

ką jis gauna iš tavo rankos?

⁸ Panašų į tave žmogų paveikia tavo nedorumas

ir kitus mirtinguosius tavo teisumas.

⁹ Ir jie dejuoja sunkios priespaudos slegiami,

šaukiasi pagalbos galingųjų engiami.

¹⁰ Bet nė vienas nesako: 'Kur yra Dievas, mano Kūrėjas,

kuris duoda jėgų tamsią naktį,

¹¹ kuris pamoko mus daugiau negu žemės žvėris,

daro mus išmintingesnius už padangių paukščius?'

¹² Nors jie šaukiasi, bet jis neatsako,

nes jie išdidūs ir nedori žmonės.

¹³ Bet tuščia sakyti, kad Dievas negirdi

ar kad Visagalis nepasižiūri.

^14 [i2]Nors tu sakai, kad jo nematai,

prieš jį turi bylą ir jo lauki!

¹⁵ Bet dabar tu manai, kad Dievas nebaudžia

ir mažai tekreipia dėmesio į nuodėmę.

¹⁶ Bergždžia tau, Jobai, aušinti burną;

aišku, kad nežinai, ką sakai“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>