Elihu'as meta iššūkį Jobui 1 „O dabar tad, Jobai, klausykis mano kalbos, įsidėmėk kiekvieną mano žodį. 2 Štai aš atveriu burną, mano liežuvis ir mano balsas taria žodžius. 3 Mano žodžiai eina iš doros širdies, mano lūpos sąžiningai išreiškia mano įžvalgą. 4 Dievo dvasia mane sukūrė, Visagalio alsavimas laiko mane gyvą. 5 Jei pajėgi, atsakyk man; pasiruošk; kibk į mane! 6 Štai Dievo akyse esu kaip tu; aš irgi buvau paimtas iš molio. 7 Nereikia tad tau manęs išsigąsti, mano ranka nebus tau sunki. 8 [i1]Iš tikrųjų tu kalbėjai man girdint, aš girdėjau tavo žodžių garsą. 9 Tu sakai: 'Esu tyras, nenusižengęs; esu nekaltas, neturiu jokios kaltės. 10 Bet jis randa dingsčių prieš mane, laiko mane savo priešu; 11 jis įdeda mano kojas į trinką, stebi visus mano takus'. 12 Šiuo atveju nesi teisus, aš tau sakau, nes Dievas yra didesnis negu žmogus. 13 Kam gi bylinėjiesi su juo, kad jis tau neatsako žodis žodin? 14 Juk Dievas kalba daug kartų, – nors žmonės to nesupranta, – 15 sapne, nakties regėjime, žmonėms kietai įmigus ir snaudžiant lovoje. 16 Tuomet tad jis atveria žmonių ausis ir, juos įspėdamas, sukelia klaiką, 17 kad užkirstų žmogui kelią pikta daryti, kad apsaugotų jį nuo puikybės, 18 kad išgelbėtų jo gyvastį nuo Duobės, o jo asmeniui neleistų žūt nuo kalavijo“. Elihu'as aiškina, kodėl žmonės kenčia 19 „Žmogus yra pamokomas ir skausmais savo lovoje, ir nepaliaujama kaulų gėla. 20 Sergančiam žmogui koktu pasižiūrėti į maistą, net skanėstai jį pykina. 21 Jo kūnas taip sunyksta, kad sunku į jį bežiūrėti, o jo kaulai, kadaise nematomi, dabar kyšo. 22 Prie Duobės jis prieina, jo gyvastis – prie mirusiųjų buveinės. 23 Tuomet jeigu ateitų prie jo angelas,[i2] – tarpininkas, vienas iš Dievo tūkstančių, – parodyti žmogui, kas jam yra teisu, 24 užjaustų jį ir sakytų: 'Neleisk jam žengti į Duobę, jam išpirką radau. 25 Teatjaunėja jo kūnas, tegrįžta jis į savo jaunystės dienas!' 26 Tuomet žmogus melstųsi Dievui, ir tas išklausytų, eitų į jo Artumą su džiaugsmu, nes Dievas atlygintų mirtingajam už jo teisumą. 27 Tas žmogus skelbtų kitiems ir sakytų: 'Nusidėjau, teisingai nesielgiau, bet Dievas manęs nebaudė kaip buvau užsitarnavęs. 28 Jis išgelbėjo mano gyvastį nuo Duobės, aš matau gyvenimo šviesą'. 29 Iš tikrųjų Dievas daro visa tai žmogui kelis sykius, 30 norėdamas sugrąžinti jį iš Duobės, kad jis pamatytų gyvenimo šviesą. 31 Dėmėkis tad, Jobai, klausykis manęs! Tylėk, o aš kalbėsiu. 32 Jei turi ką pasakyti, atsakyk man; kalbėk, nes man malonu tave pateisinti. 33 O jei ne, klausykis manęs; tylėk, pamokysiu tave išminties“. |