BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 23 Šeštad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Jobo knygaSkyrius: 29

 Jobo knyga
  
 E. JOBO SUVESTINĖ
  
Job 29

Jobas prisimena savo praeitį

1 [i1]Jobas tęsė toliau savo kalbą. Jis tarė:

2 [i2]„O, kad būčiau kaip kadaise, praėjusiais mėnesiais,

kaip dienomis, kai Dievas mane globojo!

3 Kai švietė jo lempa virš mano galvos

ir jo šviesoje ėjau per tamsą;

4 kai buvo mano žydėjimo dienos

ir Dievas saugojo mano palapinę;

5 kai Visagalis dar buvo su manimi

ir mano vaikai dar supo mane;

6 kai mano kojos būdavo plaunamos piene

ir iš uolos man tekėjo srovės aliejaus!

7 [i3]Kai eidavau pro miesto vartus

užimti savo vietos aikštėje,

8 tada jauni vyrai, mane pamatę, duodavo kelią,

o senieji pakilę stovėdavo.

9 Kilmingieji paliaudavo kalbėję,

rankomis užsiimdavo burną.

10 Didžiūnai pritildavo,

liežuvis lipdavo jiems prie gomurio“.

Jobas prisimena savo elgesį su vargšais

11 [i4]„Išgirdę apie mane, žmonės mane laimino,

mane pamatę, žmonės mane gyrė,

12 nes gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos,

ir našlaitį, neturintį, kas jam padėtų.

13 Mirdami žmonės mane laimino,

džiuginau našlės širdį.

14 Teisumu gaubiausi, nes širdyje jį turėjau,

teisingumas buvo mano skraistė ir turbanas.

15 Buvau akys aklam,

kojos luošam.

16 Tėvas buvau beturčiui,

teisme nepažįstamo žmogaus teises gyniau.

17 Nedoram žmogui iltis nulaužiau,

priverčiau jį grobį iš nasrų paleisti.

18 Tada sakydavau: 'Mirsiu savo lizde,

savo dienas padauginsiu kaip smėlį.

19 Mano šaknys siekia vandenį,

ant mano šakų krinta rasa visą naktį.

20 Mano jėgos gaivios,

naujas lankas nuolat mano rankoje'.

21 Žmonės klausydavo manęs ir laukdavo,

tylėdami klausėsi, kai jiems patardavau.

22 Man pabaigus kalbėti, jie neturėjo ką sakyti,

tarsi rasos lašai krito ant jų mano žodis.

23 Jie laukdavo manęs kaip lietaus,

tarsi pavasario lietų gėrė mano žodžius.

24 Šypsodavausi jiems, kai netekdavo pasitikėjimo savimi,

mano veido šypsena jiems suteikdavo jėgų.

25 Buvau jų vadas ir rodžiau jiems kelią,

vedžiau juos kaip karalius savo karines pajėgas

ir guodžiau juos liūdinčius“.

  
Išnašos:
1Job 29,1-31,40: Jobas, sugretindamas savo laimingą praeitį (29 skyrius) su dabartine nelaime (30 skyrius), pateikia savo gynybos baigminį žodį, maldaudamas pateisinti (31 skyrius). Šio baigminio žodžio stilius rodo kalbėjimąsi su pačiu savimi, nes Jobas į bičiulius daugiau nebesikreipia.
2Job 29,2-29,6: Jobo santykis su Dievu praeityje aprašomas kaip labai turtinga ir visko pertekusi žmogaus būklė.
3Job 29,7-29,10: Jobas buvo visų gerbiamas. Žr. taip pat 21-25 eilutes.
4Job 29,11-29,20: Jobas turėjo gerą vardą tarp žmonių dėl to, kad rūpinosi vargšais.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Jobo knygaSkyrius: 29