Jobas prisimena savo praeitį 1 [i1]Jobas tęsė toliau savo kalbą. Jis tarė: 2 [i2]„O, kad būčiau kaip kadaise, praėjusiais mėnesiais, kaip dienomis, kai Dievas mane globojo! 3 Kai švietė jo lempa virš mano galvos ir jo šviesoje ėjau per tamsą; 4 kai buvo mano žydėjimo dienos ir Dievas saugojo mano palapinę; 5 kai Visagalis dar buvo su manimi ir mano vaikai dar supo mane; 6 kai mano kojos būdavo plaunamos piene ir iš uolos man tekėjo srovės aliejaus! 7 [i3]Kai eidavau pro miesto vartus užimti savo vietos aikštėje, 8 tada jauni vyrai, mane pamatę, duodavo kelią, o senieji pakilę stovėdavo. 9 Kilmingieji paliaudavo kalbėję, rankomis užsiimdavo burną. 10 Didžiūnai pritildavo, liežuvis lipdavo jiems prie gomurio“. Jobas prisimena savo elgesį su vargšais 11 [i4]„Išgirdę apie mane, žmonės mane laimino, mane pamatę, žmonės mane gyrė, 12 nes gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos, ir našlaitį, neturintį, kas jam padėtų. 13 Mirdami žmonės mane laimino, džiuginau našlės širdį. 14 Teisumu gaubiausi, nes širdyje jį turėjau, teisingumas buvo mano skraistė ir turbanas. 15 Buvau akys aklam, kojos luošam. 16 Tėvas buvau beturčiui, teisme nepažįstamo žmogaus teises gyniau. 17 Nedoram žmogui iltis nulaužiau, priverčiau jį grobį iš nasrų paleisti. 18 Tada sakydavau: 'Mirsiu savo lizde, savo dienas padauginsiu kaip smėlį. 19 Mano šaknys siekia vandenį, ant mano šakų krinta rasa visą naktį. 20 Mano jėgos gaivios, naujas lankas nuolat mano rankoje'. 21 Žmonės klausydavo manęs ir laukdavo, tylėdami klausėsi, kai jiems patardavau. 22 Man pabaigus kalbėti, jie neturėjo ką sakyti, tarsi rasos lašai krito ant jų mano žodis. 23 Jie laukdavo manęs kaip lietaus, tarsi pavasario lietų gėrė mano žodžius. 24 Šypsodavausi jiems, kai netekdavo pasitikėjimo savimi, mano veido šypsena jiems suteikdavo jėgų. 25 Buvau jų vadas ir rodžiau jiems kelią, vedžiau juos kaip karalius savo karines pajėgas ir guodžiau juos liūdinčius“. | 
