1 [i1]Juk yra sidabro kasyklų ir vietų auksui valyti. 2 Geležis paimama iš žemės, o varis sodrinamas iš rūdos. 3 Žmogus įveikia tamsą, kasa žemės gelmėse rūdą niūrioje tamsoje. 4 Įrengia kasyklas toli nuo gyvenvietės, tuo keliu nekeliauja niekas, toli nuo žmonių ten darbuojasi, tabaluodami ant virvių. 5 Žemės, iš kurios ateina duona, gelmės yra tarsi ugnies nuniokotos. 6 Jos akmenyse slypi safyrai ir jos dulkės turi aukso. 7 Kelio ten nežino joks plėšrus paukštis, sakalo akis jo nėra mačiusi. 8 Išdidūs žvėrys nėra juo takus mynę, liūtas nėra juo vaikščiojęs. 9 Žmogus susidoroja su titnagu, išgriauna kalnus iš pamatų. 10 Prakerta tunelius uolose, jo akis pastebi visa, kas brangu. 11 Ištiria upių šaltinius, visokias paslaptis išaiškina. 12 Bet iš kur ateina išmintis? Kur slypi suvokimo galia? 13 Kaip žmogui rasti į ją kelią, kad gyvųjų krašte jos nėra? 14 Bedugnė sako: „Čia jos nėra!“ Jūra sako: „Aš jos neturiu!“ 15 Už auksą jos nenupirksi, jos kainos sidabru nepasversi. 16 Jos neįperka nei Ofyro auksas, nei brangieji oniksai, nei safyrai. 17 Auksas ir stiklas jai neprilygsta, nei į auksinius indus neišmainoma. 18 Koralo ir krištolo neverta nė minėti, nes išminties kaina viršija net ir perlus. 19 Etiopijos topazas negali su ja lygintis, net gryniausias auksas jos neatsveria. 20 Iš kur tad ateina išmintis? Kur yra supratimo buveinė? 21 Nuo visų gyvųjų akių ji uždengta, nuo padangių paukščių ji paslėpta. 22 Prapultis ir Mirtis sako: „Savo ausimis tik gandą apie ją tegirdėjome“. 23 Vien Dievas kelią į ją težino, jis težino josios buveinę. 24 Juk jis mato žemės pakraščius ir stebi visa po dangumi. 25 Kai jis davė vėjams jėgą ir padalijo vandenis saiku; 26 kai jis davė lietui įstatus ir nustatė kelią perkūnijai, 27 tada jis matė ją ir jos vertę, ją ištyrė ir davė jai vietą. 28 O žmogui jis tarė: „Tikėk manimi, pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis. Gręžtis nuo pikto yra supratimas“. | 
