¹ Jobas tęsė toliau savo kalbą. Jis tarė:

^2 [i1]„Prisiekiu Dievu, atėmusiu man teisę,

Visagaliu, apkartinusiu man gyvenimą!

³ Kol dar turiu gyvastį

ir Dievo alsavimas mano šnervėse,

⁴ nekalbės mano lūpos netiesos,

neištars mano burna melo.

⁵ Jokiu būdu nelaikysiu jūsų teisiais,

kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo.^[i2]

⁶ Savo teisumą^[i3] ginsiu ir to neatsižadėsiu;

mano širdis iki gyvos galvos neprikiš man nieko.

⁷ Teištinka mano priešą nedorėlio likimas,

mano užpuoliką piktadario likimas!

⁸ Kokią viltį turi nedoras žmogus tą valandą,

kai Dievas pareikalauja jo gyvasties?

⁹ Argi išgirs Dievas jo šauksmą,

kai ištiks jį nelaimė?

¹⁰ Argi jis ras džiaugsmo Visagalyje

ir šauksis visad Dievo?

¹¹ Pamokysiu jus apie Dievo galybę,

Visagalio užmojo neslėpsiu.

¹² Štai visi jūs tai matėte,

kodėl tad niekus tauškiate?!

^13 [i4]Tokia yra nedoro žmogaus dalis pas Dievą,

engėjų paveldas, gautas iš Visagalio:

¹⁴ nors jis turėtų daug sūnų, jie teks kalavijui,

o jo palikuonys niekad neturės gana duonos.

¹⁵ Pergyvenusius jo vaikus palaidos maras,

jų našlės neraudos dėl jų mirties.

¹⁶ Nors jis susikrautų sidabro kaip dulkių,

pasirūpintų stirtą drabužių, –

¹⁷ nors jis ir apsirūpins, bet teisusis juos nešios,

nekaltasis sidabrą dalys.

¹⁸ Namai, kuriuos jis stato, kaip voratinklis,

kaip vynuogyno sargo statyta lūšnelė.

¹⁹ Jis atsigula turtingas, turtai nepaliesti,

o kai atveria akis – jie dingę.

²⁰ Klaikas ištinka jį kaip staigus potvynis;

naktį jį nupučia vėtra.

²¹ Rytų vėjas jį pakelia ir nuneša toli,

išplėšia jį iš savo buveinės.

²² Be pasigalėjimo jį puola,

nors jis dar bando galvotrūkčiais gelbėtis.

²³ Jam bėgant, iš paniekos staugia,

švilpia jam iš savo buveinės“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>