1 [i1]Tada Jobas atsakė. Jis tarė: 2 „Kaip tu padėjai bejėgiam žmogui ir palaikei ranką netekusiam jėgų! 3 Kaip tu patarinėjai neišmintingam žmogui ir davei daug gero patarimo! 4 Kieno patariamas tu sakei žodžius ir kieno alsavimas išėjo iš tavęs? 5 Mirusiųjų šešėliai[i2] dreba po žeme, vandenys ir jų gyvūnai baimės apimti. 6 Nuogas guli prieš Dievą Šeolas,[i3] uždangos neturi Prapulties vieta[i4]. 7 Dievas padeda šiaurinį skliautą[i5] į tuštumą, pakabina žemę ant nieko. 8 Jis uždaro lietaus vandenis savo debesyse, tačiau nuo jų debesis neperplyšta. 9 Jis paslepia mėnulio veidą, išskleisdamas virš jo savo debesį. 10 Jis nubrėžė ratą[i6] ant vandenų veido, užbrėžė ribą tarp šviesos ir tamsos. 11 Dangaus skliauto šulai dreba, apstulbinti griausmingo jo pagrūmojimo. 12 Savo galybe jis nutildė jūrą, savo sumanumu sunaikino pabaisą Rahabą.[i7] 13 Jo vėjas iššlavė padanges, jo ranka pervėrė suktąjį slibiną.[i8] 14 Štai tik jo galybės užuominos, mes tik jos šnabždesį teišgirstame. Kas gali suvokti jo galybės griausmą?“ | 
