1 Tada Jobas atsakė. Jis tarė: 2 „Kaip dažnai tokių dalykų aš esu girdėjęs, visi jūs esate apgailėtini guodėjai! 3 Argi nėra galo tuštiems žodžiams? Kokia liga verčia tave taip save ginti? 4 Ir aš galėčiau kalbėti kaip jūs, jei būtumėte mano vietoje. Galėčiau jus priblokšti žodžiais ir pakraipyti galvą iš užuojautos. 5 Galėčiau jus padrąsinti žodžiais, ir mano lūpų paguoda palengvintų jūsų skausmą. 6 Nuo kalbų mano skausmas nepalengvėja, o jeigu tylėčiau, ar jis kiek palengvėtų? 7 Iš tikrųjų nuvargino mane Dievas, nusiaubė visus manuosius. 8 Mano odą jis ištiko raukšlėmis, – jos yra tarsi liudytojai prieš mane; mano liesumas ateina kaip liudytojas ir liudija prieš mane. 9 Įpykęs jis mane drasko ir persekioja, dantimis ant manęs griežia; piktai akimis mane varsto mano priešininkas. 10 Išsižioję spokso į mane žmonės, tyčiodamiesi kerta man į žandą ir būriuojasi mane pulti. 11 Dievas atiduoda mane neteisiam žmogui, meta mane į nedorųjų nagus. 12 Gyvenau ramybėje, kol jis manęs nesugurino; nutvėręs už sprando, sutrupino į gabalus, pasidėjo mane kaip taikinį 13 ir leidžia į mane strėles iš visų pusių. Perduria mano inkstus ir nerodo pasigailėjimo; mano tulžį išlaisto žemėje. 14 Žeidžia mane žaizda prie žaizdos, puola mane kaip galiūnas. 15 Užsivilkau ašutinę ant odos, sėdžiu čia dulkėse nugalėtas. 16 Mano veidas paraudo nuo ašarų, pajuodo mano akių vokai, 17 nors pikto nėra mano rankose ir mano malda Dievui yra nuoširdi. 18 [i1], žeme, neuždenk mano kraujo, teneranda ramios vietos mano šauksmas! 19 Štai net dabar mano liudytojas[i2] yra danguje, – tas, kuris laiduoja už mane, yra aukštybėse. 20 Mano bičiuliai mane niekina; mano akys lieja ašaras Dievui. 21 Tebūna jis žmogaus ir Dievo teisėju, tarsi žmogaus ir jo bičiulio. 22 Juk dar praeis keletas metų, ir aš nueisiu keliu, kuriuo nebegrįžtama“. | 
