1 Elifazas Temanietis atsakė. Jis tarė: 2 [i1]„Argi išmintingas žmogus turėtų atsakyti vėjų kalba ir save pripūsti rytų vėjo? 3 Argi jis turėtų įrodinėti tauškalais, jokios vertės neturinčiais žodžiais? 4 Tu net Dievo baimę atmeti ir nuo maldos Dievui susilaikai. 5 Tavo kaltė moko tavo burną, užtat tu ir renkiesi suktą kalbą. 6 Ne aš, bet tavo paties burna tave pasmerkia, tavo lūpos prieš tave liudija. 7 [i2]Argi esi žmonijos pirmagimis? Nejau buvai sukurtas anksčiau už kalvas? 8 Argi klauseisi Dievo taryboje? Nejau vien sau skiri išmintį? 9 Ką tu žinai, ko mes nežinome, ar ką supranti, kas mums neaišku? 10 Mūsų pusėje yra seni žilagalviai vyrai, kur kas senesni už tavo tėvą. 11 Argi tau per maža Dievo paguodos – žodžio, kad jis švelniai su tavimi elgiasi? 12 Kas atėmė iš tavęs širdį, kodėl apsiblausė tavo akys, 13 kad atgręži savo dvasią prieš Dievą ir leidi iš burnos tokią šneką? 14 Kas yra mirtingasis, kad galėtų būti švarus apeigoms? Ar gimusis iš moters, kad galėtų būti teisus Dievo akyse? 15 Dievas nepasitiki net savo šventaisiais, net dangus jam atrodo nešvarus. 16 O ką besakyti apie tą nepakenčiamą sugedusį žmogų, geriantį nedorybes kaip vandenį! 17 [i3]Aš tau parodysiu, jei manęs klausysies, ir ką mačiau, tau paaiškinsiu. 18 Išminčiai mane išmokė, o jie buvo ištikimi savo protėviams, 19 kuriems vieniems Dievas davė šį kraštą – jokie svetimšaliai tarp jų nesimaišė. 20 Nedoras žmogus raitosi kančioje per visas savo dienas, engėjui skirti metai suskaičiuoti. 21 Klaiko klyksmas ūžia jo ausyse; ramybės metu užklumpa jį plėšikai. 22 Vilties sugrįžti iš tamsybės jis neturi; kalavijas įžūliai žiūri jam į akis. 23 Bastosi aplinkui duonos ieškodamas, klausdamas: 'Kur ji?' Žino, kad tamsybės diena jam parengta. 24 Nerimas ir skausmas klaiką jam kelia, jį pribloškia, kaip karalių, pasirengusį mūšiui. 25 Juk jis kėlė ranką prieš Dievą ir drįso įžeist Visagalį, 26 įžūliai jį puldamas su savo stambiu gaubtu skydu. 27 Nutukęs jo veidas, nuo lašinių išsipūtęs juosmuo. 28 Jis gyvens sugriautuose miestuose – namuose, kuriuose niekas nebegyvens, nes jie skirti tapti griuvėsių krūvomis. 29 Turtingas jis nebus; jo turtų neišliks, nes jis neįleis šaknų į žemę. 30 Nuo mirties tamsybės nepabėgs; jis bus kaip medis, kurio atžalas liepsna nusvilins; jis mirs nuo Dievo burnos kvėptelėjimo. 31 Tenepasikliauja jis tuščiais įsikalbėjimais save apgaudinėdamas, nes tuščia apgaulė bus jam atlygis. 32 Nuvys jis be laiko, ir jo šakos daugiau nebesužaliuos. 33 Nubarstys jis savo neprinokusias vynuoges tarsi vynmedis ir numes savo žiedus tarsi alyvmedis. 34 Juk nedorųjų giminė nėra vaisinga; ugnis suryja kyšininkų palapines. 35 [i4]Juk jie sumano kėslus, daro pikta, jų širdis rezga apgaulę“. | 
