1 „Mirtingasis[i1], gimęs iš moters, trumpai tegyvena, bet vargo daug turi, 2 pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja. 3 Vis dėlto į tokį įsmeigi savo akis ir vedi į teismą su savimi. 4 Kas gali padaryti švarų daiktą iš nešvaraus? Niekas negali. 5 Iš tikrųjų jo dienos yra suskaitytos, tu žinai jo mėnesių skaičių ir nustatei ribas, kurių jis negali peržengti. 6 Nusigręžk nuo jo, kad pasilsėtų, kol jis, tarsi samdinys, baigs dienos darbą! 7 Juk medis turi vilties: nukirstas jis vėl ataugs, atžalų jam netrūks. 8 Nors jo šaknys žemėje pasensta ir jo kelmas pelėja dulkėse, 9 tačiau vandens kvapo paliestas jis atžels ir išskleis šakas kaip sodinukas. 10 Bet kai žmogus miršta, jis yra bejėgis; kai mirtingasis atsikvepia paskutinį kartą, tada kur jis? 11 Kaip vanduo išgaruoja iš ežero, kaip upė nusenka ir išdžiūva, 12 taip žmogus gulasi ir daugiau nebeatsikelia. Jis pabus tik tada, kai dangaus nebebus, tik tada jis bus pažadintas iš miego. 13 O, kad paslėptum mane Šeole, apsaugotum mane, kol atlėgs tavo įniršis, nustatytum man laiką ir mane atsimintum! 14 Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas? Per visas savo sunkios tarnystės dienas laukčiau, kol ateis kas manęs paleisti. 15 Tu pašauktumei, o aš tau atsakyčiau, ir ilgėtumeisi savo rankų kūrinio. 16 Juk tada mano žingsnių neskaičiuotumei, nekreiptum akių į mano nuodėmę. 17 Mano nusižengimas būtų užantspauduotas maiše,[i2] uždengtumei mano kaltę. 18 Deja! Kaip kalnas ilgainiui suyra ir sutrupa, kaip uola pajuda iš savo vietos, 19 kaip vanduo išgraužia akmenis, kaip staigi liūtis išplauna dirvos žemę, taip tu sunaikini žmogaus viltį. 20 Įveiki jį amžinai, ir jis miršta, pakeiti jo veidą ir išsiunti. 21 Jo vaikai pasiekia garbę, o jis to nežino; jie patiria gėdą, o jis to nepastebi. 22 Tik savo paties kūno skausmą jis jaučia ir tik dėl savęs jis kenčia“. | 
