Job 1 | Jobo turtai ir pamaldumas 1 Kadaise Uzo šalyje[i1] gyveno žmogus, vardu Jobas.[i2] Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, buvo dievobaimingas ir šalinosi nuo pikto. 2 [i3]Jam buvo gimę septyni sūnūs ir trys dukterys. 3 Jis turėjo septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę samdytą šeimyną. Tas žmogus buvo labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose.[i4] 4 Jo sūnūs buvo įpratę kelti vaišes vieni pas kitus iš eilės ir kviesti savo tris seseris valgyti ir gerti kartu su jais. 5 Pasibaigus vienam vaišių dienų ratui, Jobas, būdavo, susikviečia juos pas save ir pašventina, atsikeldamas anksti rytą ir atnašaudamas deginamąją auką už kiekvieną jų skyrium. Mat Jobas sau sakydavo: „Galbūt mano vaikai nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje“. Taip Jobas visuomet elgėsi. 6 Tą dieną, kai dangiškieji gyvūnai[i5] suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir Šėtonas.[i6] 7 VIEŠPATS Šėtoną užklausė: „Kur tu buvai?“ – „Klajojau po žemę, – atsakė VIEŠPAČIUI Šėtonas, – ėjau joje sargybą“. 8 VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir šalinasi nuo pikto“. – 9 „Argi veltui Jobas bijo Dievo, – Šėtonas atsakė VIEŠPAČIUI. – 10 Argi neaptvėrei iš visų pusių tvora apie jį patį, apie jo namus ir apie viską, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijai padaugėjo žemėje. 11 Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“. 12 VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, yra tavo rankoje. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“ Šėtonas tad išėjo iš VIEŠPATIES akivaizdos. Pirmasis Jobo išbandymas 13 Vieną dieną, kai jo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną savo vyriausiojo brolio namuose, 14 atbėgo pas Jobą pasiuntinys. „Jaučiai arė, o asilės ganėsi šalia jų ganykloje, – jis tarė, – 15 sabėjai[i7] juos užpuolė ir pagrobė. Tarnus kalaviju iškapojo. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“. 16 Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Dievo ugnis,[i8] – jis tarė, – krito iš dangaus, sudegino ir avis, ir piemenis, paversdama juos pelenais. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“. 17 Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Kaldėjai, – jis tarė, – trys jų būriai, užpuolė kupranugarius ir pagrobė juos. Tarnus išžudė kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“. 18 Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys ir pranešė: „Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną savo vyriausiojo brolio namuose, – jis tarė, – 19 tikėk manimi, atūžė iš dykumos baisi vėtra ir sukniuždino visas keturias namų kertes. Namai griuvo ant jaunųjų žmonių. Jie visi žuvo. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“. 20 Tada Jobas atsistojo, persiplėšė savo drabužius ir nusiskuto galvą.[i9] Puolęs kniūbsčia, 21 jis tarė: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas ten sugrįšiu;[i10] VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė! Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!“ 22 Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei Dievui priekaištavo. |