BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2018 11 14 Trečiad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Evangelija pagal JonąSkyrius: 8

 Evangelija pagal Joną
  
Jn 8

Sugauta nusidėjėlė ir klastingi skundikai

1 Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. 2 Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė. 3 [i1]Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje 4 ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. 5 [i2]Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ 6 Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. 7 Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. 8 Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. 9 Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. 10 Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ 11 Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“.

12 Jėzus vėl prabilo:

„Aš – pasaulio šviesa.

Kas seka manimi,

nebevaikščios tamsybėse,

bet turės gyvenimo šviesą“.

13 Fariziejai jam prikišo: „Tu pats apie save liudiji, – tavo liudijimas netikras“. 14 Jėzus jiems atsakė:

„Nors aš ir liudiju pats apie save,

mano liudijimas yra tikras,

nes aš žinau, iš kur esu atėjęs

ir kur einu.

O jūs nežinote, nei iš kur aš atėjęs,

nei kur einu.

15 Jūs teisiate kūniškai,

o aš neteisiu[i3] nė vieno.

16 Jeigu aš ir teisčiau,

mano sprendimas būtų teisingas,

nes aš ne vienas,

bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas.

17 Ir jūsų Įstatyme parašyta,

jog dviejų asmenų[i4] liudijimas tikras.

18 Taigi liudiju aš pats apie save,

ir apie mane liudija mane atsiuntęs Tėvas“.

19 Jie paklausė: „O kurgi tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė:

„Jūs nepažįstate nei manęs,

nei manojo Tėvo.

Jei pažintumėte mane,

pažintumėte ir mano Tėvą“.

Įspėjimas priešams

20 Tuos žodžius jis pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda.

21 Jėzus vėl jiems kalbėjo:

„Aš pasitrauksiu,

o jūs ieškosite[i5] manęs

ir numirsite savo nuodėmėje.

Kur aš einu,

jūs negalite nueiti“.

22 Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: 'Kur aš einu, jūs negalite nueiti'?“

23 Jėzus atsakė:

„Jūs esate iš pažemių,

o aš esu iš aukštybės.

Jūs – iš šio pasaulio,

o aš – ne iš šio pasaulio.

24 Dėl to aš jums sakiau,

kad jūs numirsite savo nuodėmėse.

Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, –

jūs numirsite savo nuodėmėse“.

25 Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“ Jėzus atsakė:

„Kaip tik tas, ką aš jums sakau![i6]

26 Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti,

bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas,

ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“.

27 Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą.

28 O Jėzus tęsė:

„Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, –

suprasite, kad Aš Esu[i7]

ir kad nieko nedarau iš savęs,

bet skelbiu vien tai,

ko mane Tėvas išmokė.

29 Mano Siuntėjas yra su manimi;

jis nepaliko manęs vieno,

nes visuomet darau, kas jam patinka“.

30 Taip jam kalbant, daugelis įtikėjo jį.

Tiesa ir melas

31 Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams:

„Jei laikysitės mano mokslo,

jūs iš tikro būsite mano mokiniai;

32 jūs pažinsite tiesą,

ir tiesa padarys jus laisvus“.

33 Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: 'Tapsite laisvi'?“ 34 Jėzus jiems tarė:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

kiekvienas, kas daro nuodėmę,

yra nuodėmės vergas.

35 Bet vergas ne amžinai namuose lieka,

tik sūnus lieka ten amžiams.

36 Jei tad Sūnus jus išvaduos,

tai būsite iš tiesų laisvi.

37 Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai.

Bet jūs norite mane nužudyti,

nes mano žodis netarpsta jumyse.

38 Aš kalbu,

ką esu matęs pas Tėvą.

O jūs darote,

ką girdėjote iš savojo tėvo“.[i8]

39 Jie atsikirto: „Mūsų tėvas Abraomas!“ Bet Jėzus tęsė toliau:

„Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai,

darytumėte jo darbus.

40 Deja, jūs norite nužudyti mane –

žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą,

girdėtą iš Dievo.

Šitaip Abraomas nedarė!

41 Jūs darote savojo tėvo darbus“.

Jie atšovė: „Mes nesame pavainikiai[i9] ir turime vieną Tėvą – Dievą“.

42 O Jėzus kalbėjo toliau:

„Jei Dievas būtų jūsų Tėvas,

jūs mylėtumėte mane,

nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau.

Aš gi ne savo valia esu atėjęs,

bet jis yra mane siuntęs.

43 Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau?

Ar ne todėl, kad negalite

mano žodžių klausyti?[i10]

44 Jūsų tėvas – velnias,

ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas.

Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys

ir niekuomet nesilaikė tiesos, –

jame ir nėra buvę tiesos.

Skleisdamas melą,

jis kalba, kas jam sava,

nes jis melagis ir melo tėvas.

45 O kadangi aš kalbu tiesą,

tai jūs ir netikite manimi.

46 Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus?

Jeigu tad tiesą sakau,

kodėl netikite manimi?

47 Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso.

Jūs todėl neklausote,

kad nesate iš Dievo“.

48 Žydai atsiliepė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“[i11] 49 Jėzus jiems tarė:

„Aš nesu velnio apsėstas.

Aš tik gerbiu savo Tėvą,

o jūs niekinate mane.

50 Aš neieškau sau garbės:

yra kas ieško ir teisia.

51 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

kas laikysis mano žodžio,

neragaus mirties per amžius“.

52 Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: 'Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius'. 53 Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“ 54 Jėzus atsakė:

„Jei aš save šlovinčiau,

manoji šlovė būtų niekai.

Bet yra mano Tėvas,

kuris mane šlovina,

kurį savo Dievu jūs vadinat.

55 Tik jūs jo nepažįstate,

o aš jį pažįstu.

Jei sakyčiausi jo nepažįstąs,

būčiau lygus jums melagis.

Bet aš jį pažįstu

ir laikausi jo žodžio.

56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo,

kad matysiąs manąją Dieną;[i12]

jis ją išvydo ir džiaugėsi“.

57 Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“ 58 Jėzus tarė:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:

pirmiau, negu gimė Abraomas,

Aš Esu!“

59 Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.

  
Išnašos:
1Jn 8,3-8,11: Daug aiškintojų mano, kad ši pastraipa turėtų eiti po Lk 21,38. Jos mintys ir stilius labai artimi Lukui – Kristaus romumo evangelistui.
2Jn 8,5: Jei Jėzus pasakys: Paleiskite, bus galima jį apkaltinti prieštaravimu Mozės Įstatymui. Jei pritars: Užmuškite, bus galima skųsti romėnų valdžiai, kuri nepripažino mirties bausmės už svetimavimą. Jėzus atsako išmintingai ir gailestingai, sugėdina piktavalius skundikus, įkvepia nusidėjėlei pasiryžimą daugiau nebenupulti.
3Jn 8,15: Neteisiu = nesmerkiu (tokia semitų vartosena).
4Jn 8,17: Dviejų asmenų – pažodžiui dviejų žmonių.
6Jn 8,25: Galima suprasti ir kitaip: Visų pirma esu tas, kaip kad jums sakau.
7Jn 8,28: Aš Esu = aš esu Dievas (plg. Iš 3,14; Iz 43,10 ir kt.). Kai Jėzų iškels aukštyn ant kryžiaus, tuomet daugelis įtikės, kad jis yra Dievo Sūnus.
8Jn 8,38: Atkakliai besipriešinančius tiesai Kristus vadina velnio vaikais.
9Jn 8,41: Pavainikiai, arba paleistuvystės vaikai = netikinčių vaikai. Paleistuvyste ir svetimavimu Šventasis Raštas dažnai vadina neištikimybę tikrajam tikėjimui, nukrypimus į pagonybę. Besilaikantys tikrojo tikėjimo vadinami Dievo vaikais.
10Jn 8,43-8,44: Negalite klausyti, nes esate pasidavę piktajai dvasiai, tiesos priešininkei.
11Jn 8,48: Samarijos gyventojai, su atsikėlėliais iš Asirijos sumišusių izraelitų palikuonys, buvo žydų niekinami kaip atskalūnai (plg. Jn 4,9). Jėzus nepritaria šiam savo tautiečių fanatizmui, samariečius ne kartą pavyzdžiu rodo (Lk 10,30-37), tad ir čia nieko neatsako pavadintas samariečiu.
12Jn 8,56: Mano Diena (Jahvės atėjimo Diena) ir iškilmingasis Aš Esu – tai posakiai, kuriuos ST priskiria vienam Dievui. Juos ištardamas, Jėzus skelbia save Dievu, o tai žydų akyse yra didžiausias piktžodžiavimas, už kurį be teismo užmušama akmenimis (plg. Kun 24,16).
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Evangelija pagal JonąSkyrius: 8