Išgydymas Betzatoje 1 Kiek vėliau buvo žydų šventė, ir Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. 2 Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines.[i1] 3 Jose gulėdavo daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių.[i2] 5 (4) Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus. 6 Pamatęs jį gulintį ir sužinojęs jį labai seniai sergant, Jėzus paklausė: „Ar norėtum pasveikti?“ 7 Ligonis atsakė: „Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kuris, vandeniui sujudėjus, mane įkeltų į tvenkinį. O kol pats nueinu, kitas įlipa greičiau už mane“. 8 Tada Jėzus tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ 9 Ir žmogus bematant išgijo, pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti. Toji diena buvo šabas. 10 Todėl žydai užsipuolė išgydytąjį: „Šiandien šabas, tau negalima nešti gulto“. 11 Jis paaiškino: „Tas, kuris mane pagydė, man liepė: 'Imk savo gultą ir eik!'“ 12 Jie klausinėjo: „O kas tasai žmogus, kuris tau liepė: 'Imk ir eik'?“ 13 Išgydytasis nežinojo, kas jis, kadangi Jėzus buvo pasitraukęs dėl minios, susirinkusios toje vietoje. 14 Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio!“ 15 Žmogus nuėjo ir pranešė žydams,[i3] kad jį išgydė Jėzus. Jėzaus ir dangaus Tėvas 16 Žydai dėl to ir persekiojo Jėzų, kad jis taip darydavo šabo dieną. 17 O Jėzus jiems sakydavo: „Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“. 18 Užtat žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik nepaisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu.[i4] 19 Į ši kaltinimą Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. 20 Tėvas gi myli Sūnų ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės. 21 Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs. 22 Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, 23 kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo. 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą. 25 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateis valanda, – ir dabar jau yra, – kada mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirs, tie atgis.[i5] 26 Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje. 27 Jis taip pat suteikė jam galią teisti, nes jis – Žmogaus Sūnus. 28 Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. 29 Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą. 30 Iš savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs“.[i6] Tėvo liudijimas Sūnui 31 „Jei tik aš pats apie save liudyčiau, mano liudijimas nebūtų tikras. 32 Bet apie mane liudija kitas, ir aš žinau jo liudijimą apie mane esant tikrą. 33 Jūs buvote nusiuntę pasiuntinius pas Joną, ir jis paliudijo tiesą. 34 Aš nesigriebiu žmogaus liudijimo, bet šitai kalbu tam, kad jūs būtumėte išgelbėti. 35 Jonas buvo degantis ir šviečiantis žiburys, tačiau jūs panorėjote tik valandėlę jo šviesa pasidžiaugti. 36 Aš turiu aukštesnį liudijimą negu Jono: tie darbai, kuriuos man skyrė nuveikti Tėvas, – patys darbai, kuriuos aš darau, – liudija apie mane, kad mane yra siuntęs Tėvas. 37 Taip! Mane pasiuntęs Tėvas paliudijo apie mane. Bet jūs niekad nesate girdėję jo balso nei regėję jo veido, 38 ir jo žodis jumyse nesilaiko, nes jūs netikite tuo, kurį jis yra siuntęs. 39 Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija už mane, 40 bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“. Netikėjimo šaknys 41 „Garbės iš žmonių aš nepriimu. 42 Aš matau, kad jūs neturite savyje Dievo meilės. 43 Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savuoju vardu, tą jūs priimtumėte. 44 Kaipgi jūs galite įtikėti, jeigu vienas iš kito priimate garbę, o tos garbės, kuri iš vieno Dievo ateina, jūs neieškote. 45 Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu Tėvui! Jūsų kaltintojas yra Mozė, į kurį esate savo viltis sudėję.[i7] 46 Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. 47 Kadangi jūs netikite jo raštais, kaipgi patikėsite mano žodžiais?!“ | 
