²⁰ Ne tik už juos aš meldžiu,

bet ir už tuos,

kurie per jų žodį mane įtikės:

²¹ tegul visi bus viena!

Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje,

tegul ir jie bus viena mumyse,

kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.

²² Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs,

aš perdaviau jiems,

kad jie būtų viena, kaip mes esame viena:

²³ aš juose ir tu manyje,

kad jie pasiektų tobulą vienybę

ir pasaulis pažintų,

jog tu esi mane siuntęs

ir juos myli taip, kaip mane mylėjai.

²⁴ Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji

būtų su manim ten, kur ir aš;

kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs,

nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą.

²⁵ Teisingasis Tėve,

pasaulis tavęs nepažino,

o aš tave pažinau.

Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei.

²⁶ Aš pagarsinau tavo vardą

ir dar garsinsiu, kad meilė,

kuria mane pamilai,

būtų juose ir aš būčiau juose“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>