1 Tai pasakęs, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave[i1] 2 ir – tavo duota galia į visus žmones – teiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs. 3 O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją. 4 Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti. 5 Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui. 6 Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio. 7 Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla. 8 Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs. 9 Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius. Jie juk yra tavieji! 10 Ir visa, kas mano, yra tavo, o kas tavo – tai mano, ir aš pašlovintas juose. 11 Aš jau nebe pasaulyje... Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes. 12 Kol buvau su jais – tavo man pavestaisiais, – aš išlaikiau juos ištikimus tavo vardui; išsaugojau juos, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, – taip išsipildė Raštas. 13 Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę. 14 Aš jiems perdaviau tavo žodį, bet pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. 15 Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. 16 Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. 17 Pašventink[i2] juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. 18 Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. 19 Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti[i3] tiesa. 20 Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: 21 tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. 22 Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: 23 aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai. 24 Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą. 25 Teisingasis Tėve, pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau. Ir šitie pažino, jog tu mane atsiuntei. 26 Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“. | 
