1 „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! 2 Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: 'Einu jums vietos paruošti!'? 3 Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. 4 Kur aš einu, jūs žinote kelią“. 5 Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ 6 Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. 7 Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“. 8 Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“. 9 Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'? 10 Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. 11 Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! 12 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą. 13 Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.[i1] 14 Ko tik prašysite manęs dėl mano vardo, aš padarysiu. 15 Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; 16 aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją,[i2] kuris liktų su jumis per amžius, – 17 Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. 18 Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. 19 Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. 20 Tai dienai atėjus,[i3] jūs suprasite, kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. 21 Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“. 22 Judas – ne anas Iskarijotas[i4] – paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui? 23 Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. 24 Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. 25 Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, 26 o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.[i5] 27 Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! 28 Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis.[i6] 29 Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę.[i5] 30 Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios,[i7] 31 bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs. – Kelkitės, eikime iš čia!“ | 
