⁴⁴ O Jėzus garsiai šaukė:

„Kas mane tiki, tiki ne mane,

bet tą, kuris mane siuntė.

⁴⁵ Ir kas mane mato,

mato tą, kuris mane siuntė.

⁴⁶ Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa,

kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje.

⁴⁷ Kas klausys mano žodžių,

bet jų nesilaikys,

to aš neteisiu, nes atėjau

ne teisti pasaulio, bet gelbėti.

⁴⁸ Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima,

tas jau turi savo teisėją:

pats žodis, kurį aš kalbėjau,

nuteis jį paskutiniąją dieną.

⁴⁹ Aš juk kalbėjau ne iš savęs, –

Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaką,

ką aš turiu sakyti, ką skelbti.

⁵⁰ Ir dar aš žinau,

kad jo priesakas – tai amžinasis gyvenimas.

Tad ką aš kalbu,

skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>