Gerasis ganytojas 1 „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. 2 O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. 3 Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. 4 Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. 5 Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“. 6 Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. 7 O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. 8 Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. 9 Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. 10 Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų. 11 Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. 12 Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. 13 Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. 14 Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, 15 kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. 16 Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. 17 Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. 18 Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“. 19 Tarp žydų vėl kilo nesutarimas dėl šitų žodžių. 20 Daugelis sakė: „Jis velnio apsėstas ir šėlsta. Kam jo klausote?“ 21 Kiti tvirtino: „Tai ne apsėstojo kalbos. Argi gali velnias atverti neregiams akis?!“ ŠVENTYKLOS PAŠVENTINIMO IŠKILMĖS Jėzus apie savo dievystę 22 Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmė. Buvo žiema.[i1] 23 Jėzus vaikščiojo šventykloje, po Saliamono stoginę. 24 Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“ 25 Jėzus jiems atsakė: „Aš jums pasakiau, tik jūs netikite. Mano darbai, kuriuos aš darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. 26 Bet jūs netikite, nes jūs – ne manosios avys. 27 Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. 28 Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. 29 Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos.[i2] 30 Aš ir Tėvas esame viena“. 31 Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti. 32 O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“ 33 Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu“. 34 Jėzus atsakė: „Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta: Aš tariau: jūs esat dievai!? 35 Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis, ir Raštas negali būti panaikintas. 36 Kaip tad jūs galite sakyti tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin: 'Tu piktžodžiauji', kai jis pareiškė: 'Aš – Dievo Sūnus!'? 37 Jei aš nedarau savo Tėvo darbų, – netikėkite manimi! 38 O jeigu darau ir manimi netikite, – tikėkite darbais, kad pažintumėte ir suprastumėte, jog Tėvas manyje ir aš jame“. Jėzus Perėjoje 39 Jie dar kartą mėgino jį suimti, bet jis ištrūko jiems iš rankų. 40 Jėzus vėl pasitraukė anapus Jordano, kur pradžioje Jonas buvo krikštijęs, ir apsistojo tenai. 41 Daugelis ėjo pas jį ir kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet ką jis pasakė apie šitą žmogų, buvo teisybė“. 42 Ir daugelis įtikėjo jį tame krašte. | 
