1 [i1]Žodis, kurį kalbėjo VIEŠPATS apie Babiloną, apie kaldėjų kraštą, per pranašą Jeremiją: 2 „Praneškite ir paskelbkite tautoms, iškelkit ženklą, paskelbkit! Neslėpkit, bet sakykit: 'Babilonas paimtas, Belis[i2] nužemintas, Merodachas sudaužytas, – Babilono dievų statulos sugėdintos, sudaužyti jo stabai'. 3 Nes iš šiaurės prieš jį atžygiavo tauta, – jis[i3] pavers jo kraštą tyrais Niekas jame nebegyvens, – žmonės ir gyvuliai išlakstys. 4 Tomis dienomis ir tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, – Izraelio tauta drauge su Judo tauta ateis ir verkdami eis ieškoti VIEŠPATIES, savojo Dievo. 5 Jie klaus kelio į Zioną, gręš savo veidus ten link. Jie ateis ir glausis prie VIEŠPATIES amžinąja sandora, kuri niekad nebus užmiršta. 6 Manoji tauta buvo pasiklydusios avys, – jų piemenys juos paklaidino, išgindami į kalnus klajoti. Klajodami nuo kalno prie kalvos, jie užmiršo savąją avidę. 7 Rijo juos visi, kas tik sutiko, o jų priešai sakė: 'Mes nenusikalstame, jie nusidėjo VIEŠPAČIUI, teisumo buveinei, VIEŠPAČIUI, savo tėvų vilčiai'. 8 Bėkit iš Babilono, traukitės iš kaldėjų krašto, būkit kaip ožiai kaimenės priešakyje! 9 Nes štai sukelsiu ir atvesiu prieš Babiloną būrį galingų tautų iš šiaurės krašto. Jos išsirikiuos mūšiui su juo, – jis bus jųjų paimtas. Jų strėlės kaip strėlės įgudusio galiūno, kuris niekad negrįžta tuščiomis rankomis. 10 Kaldėja virs grobiu, ir visi jos grobėjai bus sotūs, – tai VIEŠPATIES žodis. 11 Nors jūs džiaugiatės, nors jūs smaginatės, mano paveldo grobikai, nors jūs šokinėjate kaip veršiukas pievoje ir žvengiate kaip eržilai, 12 didžiai sugėdinta bus jūsų motina, jus pagimdžiusioji raudonuos iš gėdos. Tikėk manimi! Jinai bus tarp tautų paskučiausia, dykuma, išdžiūvusi ir nevaisinga! 13 Nuo VIEŠPATIES pykčio Babilonas ištuštės, – liks tyrų tyrais. Kas tik pro jį eis – baisėsis, neteks žado pamatęs jo žaizdas. 14 Rikiuokitės aplinkui Babiloną mūšiui, kilpininkai, leiskite strėles į jį, strėlių netausokite, nes jis nusidėjo VIEŠPAČIUI. 15 Iš visų pusių rėkite jam kovos šūkius! Jis pasidavė,[i4] – krito jo pylimai, nugriauti jo sienų mūrai! Juk tai VIEŠPATIES kerštas: keršykit jam, – darykit jam, kaip jis jums darė! 16 Atimkit iš Babilono sėjėją ir laikantį pjautuvą per pjūtį! Bijodami žudančio kalavijo, kiekvienas grįš pas savo tautą ir kiekvienas bėgs į savąjį kraštą. 17 Izraelis – išblaškyta kaimenė, vaikoma liūtų. Pirma jį rijo Asirijos karalius, o galop Babilono karalius Nebukadnezaras graužė jo kaulus. 18 'Todėl, – taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – tikėk manimi! Nubausiu Babilono karalių ir jo kraštą, kaip nubaudžiau Asirijos karalių. 19 Bet Izraelį sugrąžinsiu į jo ganyklą, – ganysis ant Karmelio ir Bašane, numalšins savo alkį Efraimo kalvose ir Gileade. 20 Tomis dienomis ir tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, – bus ieškoma Izraelio kaltės, tačiau jos nebebus, ir Judo nuodėmių, tačiau jų neberas, nes atleisiu tam likučiui, kurį išgelbėjau'. 21 Žygiuok į Meratajimų[i5] kraštą, žygiuok į jį, užpulk Pekodo[i6] gyventojus! Žudyk ir paskirk sunaikinti, – tai VIEŠPATIES žodis, – padaryk visa, ką tau įsakiau. 22 Krašte mūšio sąmyšis, viskas sunaikinta! 23 Kaip sumažintas ir sutrupintas visos žemės kūjis! Kokiu klaiko reginiu tapo Babilonas tautoms! 24 Tu spąstus sau pačiam pasistatei ir į juos įkliuvai, Babilone, bet tu to nesuvokei. Tu buvai pastebėtas ir pagautas, nes drįsai mesti iššūkį VIEŠPAČIUI. 25 VIEŠPATS atidarė savo ginklų sandėlį ir pasiėmė savosios rūsties ginklus, nes Valdovas, Galybių VIEŠPATS, turi darbo kaldėjų krašte. 26 Žygiuokite į jį iš visų pusių, atverkite jo svirnus! Supilkite jį tarsi grūdus į krūvas ir visiškai sunaikinkite! Nepalikite jam nė kruopelės! 27 Išpjaukite visus jo jaučius, tebūna jie visi paskersti. Vargas jiems, nes atėjo jų diena, jų bausmės metas! 28 Klausykitės! Bėgliai ir pabėgėliai iš Babilono krašto atskuba paskelbti VIEŠPATIES, mūsų Dievo, keršto, – keršto už jo Šventyklą. 29 Sušaukit kilpininkus prieš Babiloną, visus pajėgiančius įtempti lanką. Jį iš visų pusių apsupkit, niekam ištrūkti neleiskit. Atmokėkit jam pagal jo darbus, elkitės su juo, kaip jis elgėsi su kitais, nes jis įžeidė VIEŠPATĮ, Izraelio Šventąjį. 30 Taip Babilono aikštėse kris jo jauni vyrai ir tą dieną bus sunaikinti visi jo kariai, – tai VIEŠPATIES žodis. 31 Štai! Aš esu priešingas tau, įžūlusis žmogau, – tai Valdovo, Galybių VIEŠPATIES, žodis, – nes atėjo tavo diena, tavo bausmės metas. 32 Įžūlusis žmogus svirduliuos ir parkris, niekas jo nepakels. Užkursiu ugnį jo miestuose, ir jinai suris visa aplink jį. 33 Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: 'Izraelio žmonės engiami, drauge ir Judo žmonės. Visi, išvariusieji į nelaisvę, juos kietai laikė, atsisakė juos paleisti'. 34 Galingas jų Atpirkėjas, jo vardas – Galybių VIEŠPATS! Jis tikrai juos gins, kad duotų ramybę žemei ir sąmyšį Babilono gyventojams. 35 Kalavijas kaldėjams, – tai VIEŠPATIES žodis, – Babilono gyventojams, jo didžiūnams ir išminčiams! 36 Kalavijas jo žiniūnams, – tesukvailėja! Kalavijas jo galiūnams, – teapima juos klaikas! 37 Kalavijas jo žirgams ir vežimams, samdiniams jo gretose, – tebūna jie kaip moterys! Kalavijas jo turtams, – tebūna jie išgrobti! 38 Kalavijas jo vandenims, – teišdžiūva! Nes tas kraštas pilnas stabų, – dėl pamėklių jie sukvailėjo. 39 Taigi gyvens ten laukiniai žvėrys su hienomis, ten ir stručiai kursis gyventi. Niekad jame nebegyvens žmonės, niekas nebesikurs jame per amžius. 40 Kaip Dievas sugriovė Sodomą ir Gomorą bei jų kaimynus, – tai VIEŠPATIES žodis, – taip ir ten nebegyvens nei žmogus, nei neapsistos jame gyventi joks marusis. 41 Štai! Ateina tauta iš šiaurės, galinga tauta, ir daug karalių pašaukiama iš žemės pakraščių. 42 Ginkluoti lanku ir ietimi, jie yra žiaurūs ir kietaširdžiai. Jų ūžmas kaip jūros šniokštimas, – joja ant ristūnų, išsirikiavę mūšio gretomis, prieš tave, dukra, Babilono tauta! 43 Babilono karalius išgirdo apie juos žinią, – nuleido rankas, jį ištiko išgąstis ir skausmai tarsi gimdančią moterį. 44 Štai! Bus kaip su liūtu, kuris ateina iš tankmės palei Jordaną į saugią ganyklą: aš juos staiga iš ten išvaikysiu ir pavesiu ją savo išrinktajam. Nes kas man gali prilygti? Kas patrauks mane į teismą? Kur tas ganytojas, kuris galėtų prieš mane atsilaikyti? 45 Todėl klausykitės apie VIEŠPATIES užmojį, ko jis griebėsi prieš Babiloną, ko nusprendė imtis prieš kaldėjų kraštą: 'Ai, tikrai jie išvarys net kaimenės jauniklius, net jų pačių avidė apstulbs nuo jų likimo!' 46 Nuo riksmo: 'Babilonas paimtas!' – drebės žemė, jos šauksmas nuaidės tarp tautų. | 
