1 [i1]Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie Moabą: „Vargas Nebui, nes jis nuniokotas! Kirjatajimai nužeminti ir paimti, jų tvirtovė sugėdinta ir sunaikinta, – 2 žuvo Moabo gyrius! Hešbone jie susimokė prieš jį: 'Ateikit! Padarykime jam galą, kad nebebūtų tauta!' Madmena, ir tu būsi nutildyta, – kalavijas sėlins tau iš paskos. 3 Klausykitės! Klyksmas iš Horonajimų: 'Viskas suniokota ir baisiai sunaikinta!' 4 'Moabas sunaikintas!' – klykia jo mažieji. 5 Jie kopia į Luhito kalvą, graudžiai be perstojo verkdami, nes jie girdėjo sunaikinimo klyksmą nuo Horonajimų atšlaičių. 6 'Bėkit! Gelbėkit savo gyvybę! Dykumoje būkit kaip laukiniai asilai!'“ 7 „Kadangi pasitikėjai savo laime ir turtais, tikrai ir tu būsi užimtas. Chemošas[i2] išeis į nelaisvę drauge su savo kunigais ir didžiūnais. 8 Niokotojas užpuls kiekvieną miestą. Nė vienas miestas neišsigelbės. Slėnis bus sunaikintas, Lyguma nuniokota taip, kaip sakė VIEŠPATS. 9 Parūpinkit druskos Moabui, nes jis tikrai kris. Jo miestai virs griuvėsiais, neliks juose gyventojų“. {10 Tebūna prakeiktas, kas nerangiai VIEŠPATIES darbą vykdo! Tebūna prakeiktas, kas sulaiko savo kalaviją nuo kraujo!} 11 Nuo jaunystės Moabas buvo saugus, ramus savo užuovėjoje. Niekad nebuvo perpiltas iš indo į indą, niekad į tremtį nėjo. Todėl išlaikė savo skonį, jo kvapas nepakito. 12 „Todėl, tikėkit manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai atsiųsiu pas jį perpilstytojus, kad jį perpiltų, ištuštintų jo indus ir sudaužytų jo ąsočius. 13 Tuomet Moabas gėdysis Chemošo, kaip Izraelio namai gėdijosi Betelio, kuriuo jie pasitikėjo. 14 Kaip galite sakyti: 'Esame narsuoliai, mūšyje nenugalimi'? 15 Moabas nuniokotas, jo miestai paimti, rinktiniai jauni jo vyrai krito žudynėse, – tai žodis Karaliaus, jo vardas – Galybių VIEŠPATS! 16 Moabo nelaimė čia pat, jo žūtis atskuba risčia. 17 Apraudokite jį, kaimynai, visi, kurie žinote jo vardą! Sakykite: 'Oi, kaip sulaužytas galingasis skeptras, garbingoji lazda!'“ 18 „Lipk žemyn tu, garbės soste sėdinčioji dukra Dibone, ir sėskis asloje! Nes Moabo niokotojas atžygiavo prieš tave, sunaikino tavąsias tvirtoves. 19 Stokis prie kelio ir stebėk tu, gyvenančioji Aroeryje! Klausk bėglį vyrą ir ištrūkusią moterį, sakydama: 'Kas atsitiko?' 20 Moabas nužemintas, netgi sutriuškintas. Klyk ir šauk! Praneškite Arnonui, kad Moabas nuniokotas!“ 21 Teismas atėjo į Lygumos kraštą: į Holoną, Jahazą, Mefaatą, 22 Diboną, Nebo'ą ir Bet-Diblatajimus, 23 Kirjatajimus, Bet-Gamulą ir Bet-Meoną, 24 Kerijotą ir Bozrą, – į visus Moabo miestus, tolimus ir artimus. 25 „Moabo ragas nulaužtas, jo ranka sutriuškinta, – tai VIEŠPATIES žodis“. 26 Nugirdykite jį, nes jis didžiavosi prieš VIEŠPATĮ! Tesivolioja Moabas savo vėmaluose, tetampa ir jis pajuokos daiktu! 27 Izraelis buvo tau pajuokos daiktu, nors ir nebuvo pagautas su vagimis, – kada tik kalbėjai apie jį, purtei galvą! 28 „Pasitraukti iš miestų, apsigyvenkit tarp uolų, Moabo gyventojai! Būkit kaip balandis, kraunantis sau lizdą gilaus tarpeklio šonuose“. 29 Girdėjom mes apie Moabo išdidumą, – žiūri į kitus iš aukšto, – girdėjom apie jo puikybę, įžūlų išdidumą, širdies pasipūtimą. 30 „Aš pats pažįstu, – tai VIEŠPATIES žodis, – jo įžūlumą: meluoja jis pagyromis, meluoja ir darbais“. 31 Todėl raudu Moabo, dėl Moabo aimanuoju, Kir-Hereso vyrų liūdžiu. 32 Verkiu tavęs, Sibmos vynuogyne, daugiau negu Jazerio! Tavo atžalos nusidriekė anapus jūros, nusiraizgė iki pat Jazerio. Tavo vasaros pjūtį ir vynuogių derlių užpuolė niokotojas. 33 Džiaugsmas ir džiūgavimas pradingo iš Moabo krašto vaisingų sodų. Sustabdžiau vyną iš vyno spaustuvų, nėra kam linksmai dainuojant traiškyti vynuogių, nutilo vynuogių rinkimo džiaugsmas. 34 Nuo Hešbono ir Elealės iki pat Jahazo sklinda riksmai. Klyksmai aidi nuo Zoaro iki Horonajimų ir Eglat-Šelišijos. Netgi Nimrimų vandenys virsta tyrais. 35 „Padarysiu Moabe galą, – tai VIEŠPATIES žodis, – tiems, kurie atnašauja aukas aukštumų aukuruose ar degina smilkalus savo dievams“. 36 Todėl mano širdis kaip fleita rauda Moabo, mano širdis kaip fleita rauda Kir-Hereso žmonių, nes pražuvo jų susikrautieji turtai. 37 Taip! Kiekviena galva nuskusta ir kiekviena barzda nukirpta; ant kiekvienos rankos įsipjautos žaizdos, ašutinė ant kiekvieno juosmens. 38 „Ant kiekvieno stogo Moabe ir visose jo aikštėse vien tik aimanos. Sudaužiau Moabą kaip puodą, kurio niekas nebenori, – tai VIEŠPATIES žodis“. 39 O kaip jis sutriuškintas! Kaip jie aimanuoja! Kaip Moabas iš gėdos palenkė sprandą! Moabas tapo pajuoka ir siaubo reginiu visiems savo kaimynams! 40 Taip! Nes šitaip kalbėjo VIEŠPATS: - Žiūrėk! Jis puls žemyn kaip erelis, išskleidęs sparnus prieš Moabą. 41 Miestai bus paimti, tvirtovės nugalėtos. Tą dieną Moabo galiūnų drąsa bus kaip drąsa moters gimdymo skausmuose. 42 Moabas bus sunaikintas, – neišliks tauta, nes didžiavosi prieš VIEŠPATĮ. 43 „Klaikas, duobė ir spąstai užklupo jus, Moabo gyventojai! – tai VIEŠPATIES žodis. 44 Nuo klaiko kas paspruks, duobėn įpuls, iš duobės kas išlips, į spąstus paklius. Taip! Visa tai padarysiu Moabui jų bausmės metais, – tai VIEŠPATIES žodis“. 45 Hešbono paunksnėje nuilsę bėgliai trumpam stabtelėjo, – ugnis veržėsi iš Hebrono, liepsna – iš Sihono namų. Ji surijo Moabo kaktą, triukšmadarių galvą. 46 Vargas tau, Moabai! Pražuvai, Chemošo tauta, – tavo sūnūs tremtin išvedami ir tavo dukterys – į nelaisvę. 47 „Tačiau aš sugrąžinsiu Moabo tremtinius dienų pabaigoje, – tai VIEŠPATIES žodis“. Kol kas toks teismas Moabui. | 
