¹ Žodis, kuris atėjo Jeremijui, skirtas visiems Judo žmonėms, gyvenantiems Egipto žemėje, – Migdole, Tahpanhėse, Nofe ir Patroso krašte: ² „Taip kalbėjo^[i1] Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: jūs patys matėte, kokią nelaimę aš siunčiau Jeruzalei ir kitiems Judo miestams. Šiandien jie griuvėsiai ir be gyventojų ³ už savo nedorus darbus, kuriais jie mane erzino, eidami aukoti smilkalų ir tarnauti svetimiems dievams, kurių nei jie patys, nei jūs, nei jūsų tėvai nepažinojo. ⁴ Nors aš primygtinai ir be perstojo siunčiau jums visus savo tarnus pranašus, prašydamas jūsų: 'Ak, nedarykite to bjauraus dalyko, kurio aš nekenčiu!' – ⁵ bet jie nei klausė, nei paisė, kad gręžtųsi nuo savojo nedorumo ir liautųsi aukoję smilkalus svetimiems dievams. ⁶ Mano pyktis ir įniršis išsiliejo liepsnomis Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse, paversdamas juos griuvėsiais ir dykyne, kaip nūdien yra“.

⁷ „Dabar, – taip kalbėjo VIEŠPATS, Galybių Dievas, Izraelio Dievas, – kodėl jūs darote sau patiems mirtiną žalą, išraudami iš Judo save, vyrus ir žmonas, vaikus ir kūdikius, nepalikdami net savo likučio? ⁸ Kodėl erzinate mane savo rankų darbais, aukodami svetimiems dievams Egipto žemėje, kur atėjote įsikurti? Nejau jūs norite būti išrauti ir tapti keiksmažodžiu bei pajuoka žemės tautoms? ⁹ Nejaugi pamiršote nusikaltimus savo protėvių, Judo karalių ir jų žmonų, – jūsų pačių ir jūsų žmonų nusikaltimus, padarytus Judo krašte ir Jeruzalės gatvėse? ¹⁰ Iki šios dienos jie nedarė atgailos, – nei jie bijo, nei jie laikosi mano mokymo ir įsakymų, kuriuos daviau jums ir jūsų tėvams“.

¹¹ „Todėl, – taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. – Tikėkite manimi, atgręžiau jums savo veidą nelaimei, – išrausiu visą Judą! ¹² Pagriebsiu Judo likutį, – tuos, kurie žūtbūt veržėsi eiti į Egipto žemę ir ten įsikurti, – jie visi pražus. Egipto žemėje jie kris nuo kalavijo arba bus badu sunaikinti. Nuo mažo iki didelio mirs jie nuo kalavijo ir bado, taps neapykantos ir klaiko reginiu, keiksmažodžiu ir pajuoka. ¹³ Gyvenančius Egipto žemėje bausiu taip, kaip nubaudžiau Jeruzalę: kalaviju, badu ir maru. ¹⁴ Iš Judo likučo, atėjusio kurtis Egipto žemėje, nė vienas neištrūks, neišliks ir nesugrįš į Judo kraštą. Nors jie ir trokštų grįžti ir ten gyventi, nesugrįš. Tik tie, kurie pabėgs, sugrįš“.

¹⁵ Tuomet vyrai, kurie žinojo, kad jų žmonos aukoja smilkalus svetimiems dievams, kaip ir ten stovėjusios moterys – didžiulė minia {ir visi žmonės, gyvenusieji Patrose, Egipto žemėje}, Jeremijui atsakė: ¹⁶ „Mes nesame linkę klausyti žodžio, kurį tu mums pasakei VIEŠPATIES vardu. ¹⁷ Verčiau mes kruopščiai vykdysime tą žodį, kuris išėjo iš mūsų lūpų – mes ir toliau deginsime smilkalus Dangaus karalienei ir liesime jai atnašas, kaip darėme mes ir mūsų tėvai, mūsų karaliai ir didžiūnai Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse. Tuomet turėjome ir maisto iki soties, ir puikiai gyvenome, vargo nematėme. ¹⁸ Bet nuo to laiko, kai liovėmės deginti smilkalus Dangaus karalienei ir lieti jai atnašas, mums visko trūksta ir žūvame nuo kalavijo ir bado“. ¹⁹ O moterys pridūrė: „Taip! Mes ir toliau smilkalus deginsime Dangaus karalienei ir atnašas jai liesime! Argi be savo vyrų žinios kepėme jai papločius su jos atvaizdu ir jai liejome aukas?“

²⁰ Visiems žmonėms, – vyrams, moterims, visiems asmenims, davusiems šį atsakymą, Jeremijas tarė: ²¹ „Argi neatsiminė VIEŠPATS tos smilkalų aukos, kurią aukojote jūs ir jūsų protėviai, jūsų karaliai ir didžiūnai, ir žmonės Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse? Argi jis nepaėmė jos į širdį? ²² Kai VIEŠPATS nebegalėjo daugiau pakelti jūsų nedorų įpročių ir pasibjaurėtinų darbų, kuriuos jūs darėte, jūsų kraštas virto griuvėsiais, tyrais ir prakeiksmu, – be gyventojų, kaip kad yra šiandien. ²³ Dėl to, kad deginote smilkalus ir nusidėjote VIEŠPAČIUI, neklausydami VIEŠPATIES balso ir nepaklusdami jo mokymui, įstatams bei potvarkiams, ištiko jus ši dabartinė nelaimė“.

²⁴ Jeremijas dar kreipėsi į visus žmones, ypač į visas moteris: „Klausykite VIEŠPATIES žodžio, visi Judo žmonės, gyvenantys Egipto žemėje: ²⁵ taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Jūs ir jūsų žmonos padarėte rankomis, ką pažadėjote lūpomis, būtent: 'Mes tikrai tesėsime savo įžadus deginti smilkalus Dangaus karalienei ir liesime atnašas jai'. Trūks plyš laikykitės savo įžadų ir vykdykite savo nuosprendžius! ²⁶ Bet šiuokart klausykitės VIEŠPATIES žodžio, visi Judo žmonės, gyvenantys Egipto žemėje. Štai prisiekiu savo didinguoju vardu, – kalbėjo VIEŠPATS, – kad niekas iš Judo žmonių visoje Egipto žemėje niekuomet nebesišauks manojo vardo, sakydamas: 'Kaip gyvas VIEŠPATS DIEVAS!' ²⁷ Štai budžiu prie jų nelaimei, o ne palaimai. Visi Judo vyrai Egipto žemėje žus nuo kalavijo ar bado, – bus išnaikinti. ²⁸ Tik saujelė pabėgėlių nuo kalavijo tesugrįš iš Egipto žemės į Judo kraštą. Visas Judo likutis, – atėjusieji įsikurti Egipto žemėje, – sužinos, kieno žodis išsipildys – manasis ar jųjų!“

²⁹ „Šis bus jums ženklas, – tai VIEŠPATIES žodis, – kad bausiu jus šitoje vietoje, idant suvoktumėte, jog tikrai išsipildys jums mano žodžiai – jūsų pražūčiai. ³⁰ Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Žiūrėkite! Atiduosiu Egipto karalių faraoną Hofrą^[i2] į jo gyvybės ieškančių priešų rankas taip pat, kaip atidaviau Judo karalių Zedekiją į jo mirtino priešo Babilono karaliaus Nebukadnezaro rankas'“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>