BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 22 Penktad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Jeremijo knygaSkyrius: 4

 Jeremijo knyga
  
Jer 4

Šaukimas grįžti

1 „Jei nori sugrįžti, Izraeli, – VIEŠPATIES žodis, –

pas mane turi sugrįžti.

Jei pašalintum savo bjaurastį iš mano akivaizdos

ir neišklystum iš doro kelio,

2 ir prisiektum: 'Kaip gyvas VIEŠPATS!'[i1]

pagal teisybę, teisingumą ir teisumą.

Tuomet tautos jo vardu sau palaimos linkėtų

ir patys juo didžiuotųsi“.

3 Nes Judo vyrams ir Jeruzalei VIEŠPATS sako:

„Išarkite dirvonus, nesėkite tarp erškėčių!

4 Apipjaustykite savo širdis[i2] VIEŠPAČIUI,

teatsileidžia surambėjusios jūsų širdys,

Judo vyrai ir Jeruzalės gyventojai,

idant mano pyktis neužsipliekstų kaip ugnis

ir nesileistų užgesinamas dėl jūsų nedorų darbų“.

Judo karalystei grasina priešas iš šiaurės

5 Paskelbkite Judo karalystėje,

praneškite Jeruzalėje!

Sakykite: „Pūskite ragą visame krašte!“

Šaukite ir raginkite:

„Rinkitės! Skubėkim į miestus su mūrais!“

6 Iškelkite ženklą: „Į Zioną!“

Bėkite į saugią vietą! Negaišuokite!

Nes nelaimę siunčiu iš šiaurės,

didį nusiaubimą.

7 Pakilo liūtas iš savo tankmės,

tautų naikintojas atžygiavo, –

atėjo iš savųjų namų,

kad tavąjį kraštą paverstų dykuma.

Tavo miestai bus sugriauti ir liks be žmonių.

8 Dėl to apsivilkite ašutinę,

dejuokite ir aimanuokite:

„Liepsnojantis VIEŠPATIES pyktis nenusigręžė nuo mūsų“.

9 „Tą dieną, – sako VIEŠPATS, –

apstulbs karalius nusigandęs, apmirs širdis didžiūnams,

kunigai pastirs iš baimės

ir pranašai bus priblokšti.

10 'Deja! Viešpatie DIEVE, – jie sakys, –

kaip baisiai apgavai[i3] šią tautą ir Jeruzalę,

sakydamas jiems: 'Visa išeis jums į gera!' –

tuo tarpu kalavijas mums jau prie gerklės“.

Teismo viesulas

11 Tuo metu šiai tautai ir Jeruzalei bus sakoma:

„Nuo nuožmių aukštumų per dykumą

kyla svilinantis vėjas prieš dukrą manosios tautos.

Ne vėtymo, ne dulkinimo vėjas, –

12 man paliepus, papučia vėjas stipresnis negu šie.

Dabar aš pats juos apkaltinsiu!“

13 Štai jis pakyla tarsi audros debesis,

jo vežimai tarsi viesulas.

Greitesni už erelius jo žirgai:

„Vargas mums! Prapultis!“

14 Jeruzale, nuplauk nedorumą nuo savo širdies,

kad dar galėtum būti išgelbėta!

Kaip ilgai tu laikysies savo pražūtingų užmačių?

15 Klausykis! Žinia ateina iš Dano,

negandą skelbia iš Efraimo kalnų:

16 „Praneškite tai tautoms, skelbkite Jeruzalėje:

'Apgulėjai ateina iš tolimo krašto,

žygiuoja prieš Judo miestus, karingai šaukdami'.

17 Kaip laukų sargai jie apsupo ją iš visų pusių,

nes ji kėlė maištą prieš mane, – sako VIEŠPATS“.

18 Tavo elgesys, tavieji darbai tai tau padarė, –

tavo nedorumas yra kaltas,

kartėlis gula tau ant širdies!

19 „Mano širdie! Mano širdie! Raitausi iš skausmo![i4]

Netelpa krūtinėje mano širdis!

Man širdis plyšta, negaliu tylėti,

nes girdžiu rago garsus, mūšio šauksmus.

20 'Nelaimė vejasi nelaimę', – pranešama.

Visas kraštas niokojamas, –

kaipmat sunaikintos mano palapinės,

akimirksniu – manosios pastogės.

21 Kaip ilgai turėsiu regėti tą karo vėliavą,

klausytis tų rago garsų?“

22 „Deja, manoji tauta paika!

Manęs jie nepažįsta!

Jie – neprotingi vaikai,

be jokios nuovokos.

Jie gudrūs vien pikta daryti,

o gera daryti nemoka“.

23 Pažiūrėjau į žemę, ir štai –

ji nualinta ir dyka!

Žvelgiau į dangų – jame nebuvo šviesos!

24 Pažiūrėjau į kalnus, ir štai –

jie drebėjo,

o visos kalvos svyravo pirmyn ir atgal!

25 Žvalgiausi, ir štai –

nebuvo žmonių;

net padangių paukščiai buvo išskridę!

26 Pažiūrėjau, ir štai –

derlinga žemė buvo tapusi dykuma,

visi jos miestai – griuvėsiai prieš VIEŠPATĮ,

sunaikinti jo aitraus pykčio.

27 Ak, šitaip VIEŠPATS sakė: „Tyrlaukiais pavirs visas kraštas, tačiau nesunaikinsiu jo visai“.

28 „Dėl to dejuos žemė,

ir dangūs viršum jos apsigaubs juoda skraiste,

nes aš pasakiau ir nesigailiu,

aš nutariau ir neatšauksiu“.

29 Raitelių ir šaulių šauksmus išgirdę,

išbėgioja visų miestų gyventojai.

Jie šliaužia į urvus,

slepiasi miškų tankmėse,

kopia ant uolų:

visi miestai ištuštėję, niekas ten nebegyvena.

30 O tu, pasmerktoji pražūčiai,

ką tu manai, rengdamasi purpuru,

puošdamasi aukso pašvitais,

tepdama savąsias akis dažais?

Veltui gražiniesi!

Tavieji meilužiai tave paniekina, –

tavo gyvybės jie ieško!

31 Tarsi dejuotų gimdyvė, – girdžiu, –

tarsi šauktų pirmąkart gimdanti motina.

Tai šaukia Ziono dukra.

Kvapą vos atgaudama, ji tiesia rankas:

„Ak, vargas man!

Alpstu nuvargusi, sugriebta žudikų!“

  
Išnašos:
1Jer 4,2: Kaip gyvas Viešpats!: ši priesaika, nuoširdžiai duota, apima Izraelio sugrįžimą pas Dievą ir ištikimumą Sandorai su Dievu. Tokiu būdu yra įgyvendinami Dievo duotieji pažadai. Žr. Pr 12,3; 18,18; 22,18; 26,4; Ps 72,17.
2Jer 4,4: Vien fizinis apipjaustymas neturi vertės, – jį turi lydėti širdies atvirybė Dievui. Žr. Rom 2,25.29; 1 Kor 7,19; Gal 5,6; 6,13.15.
3Jer 4,10: ... baisiai apgavai: klaidingi pranašai prikiša Dievui savo apgaulę. Žr. Jer 14,13-16.
4Jer 4,19-4,21: Paties Jeremijo sielvartas dėl ateinančios Judo karalystės pražūties.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Jeremijo knygaSkyrius: 4