Jeremijas vandens talpykloje

¹ Matano sūnus Šepatijas, Pašhūro sūnus Gedalijas,^[i1] Šelemijo sūnus Juchalas ir Malkijo sūnus Pašhūras klausėsi žodžių, kuriuos Jeremijas kalbėjo visiems žmonėms: ² „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Kas liksis šitame mieste, tas mirs nuo kalavijo, bado ir maro. O kas išeis pas kaldėjus, tas išliks gyvas, – bent jo gyvybė bus išgelbėta kaip karo belaisvio ir išliks gyvas'. ³ Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Šis miestas tikrai bus atiduotas į Babilono karaliaus kariuomenės rankas ir bus paimtas'“. ⁴ Didžiūnai kreipėsi į karalių, sakydami: „Prašom nubausti šį vyrą mirties bausme, nes jis, kalbėdamas tokius dalykus, silpnina rankas^[i2] kareivių ir visų žmonių, pasilikusių šitame mieste. Iš tikrųjų jis nesirūpina mūsų žmonių gerove, bet daro jiems žalą“. ⁵ Karalius Zedekijas atsakė: „Gerai! Jis jūsų rankose! Juk karalius prieš jus yra bejėgis!“ ⁶ Jie paėmė Jeremiją ir įmetė jį į karaliaus sūnaus Malkijo vandens talpyklą, buvusią sargybos kieme, nuleisdami jį virvėmis į dugną. Vandens talpykloje nebuvo, tik dumblas. Jeremijas įklimpo į dumblą.

⁷ Bet kušitas^[i3] Ebed-Melechas, karaliaus rūmų dvariškis, išgirdo, kad jie įmetė Jeremiją į vandens talpyklą. Pasitaikė, jog karalius kaip tik tuo metu sėdėjo Benjamino vartuose. ⁸ Ebed-Melechas nuėjo ten iš rūmų ir kreipėsi į jį: ⁹ „Mano valdove, karaliau! Šitie vyrai kalti dėl visko, ką padarė pranašui Jeremijui. Jie įmetė jį į vandens talpyklą ten mirti badu, nes duonos mieste nebėra“. ¹⁰ Tuojau karalius kušitui Ebed-Melechui įsakė: „Pasiimk su savim iš čia trejetą vyrų ir iškelk pranašą Jeremiją iš vandens talpyklos, kad nenumirtų“. ¹¹ Ebed- Melechas pasiėmė su savim vyrus, nuėjo pirma į drabužių podėlį karaliaus rūmuose, paėmė iš ten senų skudurų bei sudėvėtų drabužių ir juos nuleido virvėmis Jeremijui į vandens talpyklą. ¹² Kušitas Ebed-Melechas šūktelėjo Jeremijui: „Pasikišk senus skudurus ir sudėvėtus drabužius po pažastimis, kad virvės nepjautų“. Jeremijui tai padarius, ¹³ jie ėmė traukti jį aukštyn virvėmis ir iškėlė iš vandens talpyklos. Jeremijas liko sargybos kiemo būste.

Zedekijas vėl kreipiasi į Jeremiją

¹⁴ Tuomet karalius Zedekijas pasiuntė, kad atvestų Jeremiją pas jį prie trečiojo įėjimo į VIEŠPATIES Namus. Zedekijas kreipėsi į Jeremiją: „Noriu tavęs šio to paklausti. Neslėpk nieko nuo manęs!“ ¹⁵ Jeremijas Zedekijui atsakė: „Jei tau pasakyčiau, juk įsakytum nubausti mane mirtimi, ar ne? Jei tau duočiau patarimą, vis vien manęs neklausytum?“ ¹⁶ Tada karalius Zedekijas slapta prisiekė Jeremijui: „Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris davė mums šią gyvybę, tavęs mirtimi aš nebausiu nei neatiduosiu į rankas žmonių, ieškančių tavo gyvybės“.

¹⁷ Dabar Jeremijas atsakė Zedekijui: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Galybių Dievas, Izraelio Dievas: 'Jei pasiduosi Babilono karaliaus pareigūnams, išgelbėsi savo gyvybę, – šitas miestas nebus sunaikintas ugnimi, o tu pats ir tavo šeima išliks. ¹⁸ Bet jei nepasiduosi Babilono karaliaus pareigūnams, miestas bus atiduotas kaldėjams į rankas, – sunaikins jį ugnimi, o tu pats neištrūksi jiems iš nagų'“.

¹⁹ Karalius Zedekijas tarė Jeremijui: „Baiminuosi dėl perbėgusių pas kaldėjus žydų, nes galiu būti jiems išduotas ir jie su manimi blogai pasielgs“. ²⁰ Bet Jeremijas atsakė: „Jie neišduos! Tik paklusk VIEŠPATIES balsui ir daryk, ką aš sakau, kad tau būtų gerai ir tavo gyvybė būtų išgelbėta. ²¹ Bet jeigu atsisakai išeiti ir pasiduoti, štai ką VIEŠPATS parodė man: ²² „Žiūrėk! Visos moterys, likusios Judo karaliaus rūmuose, bus varomos pas Babilono karaliaus didžiūnus. Eidamos jos kalbės:

'Suvedžiojo tave, įveikė tave

tavo ištikimieji bičiuliai!

Nūn, kai tavo kojos į liūną įklimpo,

jie traukias šalin'.

²³ Ir visos tavo žmonos, ir visi tavo vaikai bus išvaryti pas kaldėjus. Nei tu pats neištrūksi iš jų nagų, – būsi Babilono karaliaus sugautas. O šitas miestas bus sunaikintas ugnimi“.

²⁴ Tada Zedekijas tarė Jeremijui: „Neprasitark niekam apie šį pokalbį, jeigu nenori mirti! ²⁵ O jei didžiūnai išgirstų, kad aš kalbėjau su tavimi, ateitų ir tau sakytų: 'Prašom pasakyti, ką tu kalbėjai karaliui, neslėpk nuo mūsų, antraip – užmušime tave!' arba: 'Ką tau pasakė karalius?', ²⁶ tuomet atsakyk jiems: 'Maldavau karalių, kad nebesiųstų manęs atgal į Jonatano namus tenai numirti'“. ²⁷ Iš tikrųjų pas Jeremiją atėjo visi didžiūnai, jį kamantinėjo, o jis atsakė jiems taip, kaip karalius buvo paliepęs. Jie liovėsi jį klausinėję, nes pokalbio niekas nebuvo nugirdęs. ²⁸ O Jeremijas pasiliko sargybos kiemo būste lig tos dienos, kai Jeruzalė buvo paimta.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>