¹ Dabar karaliavo Jošijo sūnus Zedekijas. Karaliumi Judo krašte vietoj Jehojakimo sūnaus Konijo^[i1] jį padarė Babilono karalius Nebukadnezaras. ² Tačiau nei jis pats, nei jo dvariškiai, nei krašto žmonės neklausė žodžių, kuriuos kalbėjo VIEŠPATS per pranašą Jeremiją.

³ Vis dėlto karalius Zedekijas pasiuntė pas Jeremiją Šelemijo sūnų Jehukalą ir kunigo Maasėjo sūnų Zefaniją su šiuo prašymu: „Prašom pasimelsti VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, už mus“. ⁴ Tuo metu Jeremijas dar nebuvo įmestas į kalėjimą,^[i2] – tebevaikščiojo laisvas tarp žmonių. ⁵ Be to, faraono kariuomenė^[i3] buvo išžygiavusi iš Egipto, ir Jeruzalę supusieji kaldėjai, apie tai išgirdę, nuo miesto buvo pasitraukę.

⁶ Tada VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui: ⁷ „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Duokite šį atsakymą Judo karaliui, atsiuntusiam jus manęs pasiteirauti. Štai! Faraono kariuomenė, žygiavusi jums į pagalbą, sugrįš į savo kraštą – į Egiptą. ⁸ O kaldėjai sugrįš ir kovos su šiuo miestu, – paims jį ir sunaikins ugnimi'.

⁹ Taip VIEŠPATS kalbėjo: 'Neapsigaudinėkite, manydami: 'Kaldėjai visiškai atsitrauks nuo mūsų', – nes jie nepasitrauks! ¹⁰ Net jeigu nugalėtumėte visą su jumis kovojančią kaldėjų kariuomenę ir būtų išlikę tik sunkiai sužeistieji savo palapinėse, net tie atsikėlę galėtų sunaikinti šitą miestą ugnimi'“.

¹¹ Kai kaldėjų kariuomenė, išsigandusi faraono kariuomenės, pasitraukė nuo Jeruzalės, ¹² Jeremijas, norėdamas dalyvauti padalijant savo šeimos paveldą, pakilo iš Jeruzalės eiti į Benjamino žemę. ¹³ Kai pasiekė Benjamino vartus, tenai buvęs sargybinis, Hananijo sūnaus Šelemijo sūnus, vardu Irijas, nutvėrė pranašą, rėkdamas: „Pas kaldėjus tu nori perbėgti!“ ¹⁴ Jeremijas atsakė: „Tai netiesa! Pas kaldėjus aš neperbėgu!“ Bet Irijas nenorėjo jo net girdėti, suėmė Jeremiją ir nuvedė jį pas didžiūnus.

¹⁵ Didžiūnai, įtūžę ant Jeremijo, įsakė jį nuplakti ir įkalinti raštvedžio Jonatano namuose, kuriuos jie buvo pavertę kalėjimu. ¹⁶ Taip Jeremijas pateko į vandens talpyklos namą, į vienutę, ir ten išbuvo daug dienų.

¹⁷ Kartą karalius Zedekijas slaptai atsivesdino jį į savo rūmus ir klausė: „Gal turi žodį iš VIEŠPATIES?“ Jeremijas atsakė: „Taip! Tu būsi atiduotas į Babilono karaliaus rankas“. ¹⁸ Paskui Jeremijas karalių paklausė: „Kuo nusidėjau tau, tavo dvariškiams ir šitiems žmonėms, kad mane įmetėte į kalėjimą? ¹⁹ Kur yra dabar jūsų pranašai, ²⁰ skelbusieji jums, kad Babilono karalius neužpuls nei jūsų, nei šito krašto? O dabar maldauju, mano valdove, karaliau, išklausyk mano maldavimą. Negrąžink manęs į raštvedžio Jonatano namus numirti“.

²¹ Karalius Zedekijas davė įsakymą, kad Jeremijas būtų uždarytas sargybos kiemo būste ir jam kasdien iš Kepėjų gatvės būtų duodama kepalas duonos, kol duona mieste visiškai išsibaigs. Taip Jeremijas ir liko sargybos kiemo būste.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>