¹ Ketvirtaisiais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo metais šis žodis iš VIEŠPATIES atėjo Jeremijui: ² „Paimk ritinį ir surašyk jame visus žodžius, kuriuos tau kalbėjau apie Izraelį ir apie Judą, ir apie visas tautas, nuo to laiko, kai pirmąkart tau kalbėjau Jošijo dienomis, iki šiandien. ³ Gal Judo namai, išgirdę apie visas nelaimes, kurias manau jiems padaryti, gręšis visi iki vieno iš savo nedoro kelio, idant galėčiau atleisti jų nedorumą ir nuodėmę“. ⁴ Jeremijas pasišaukė Nerijo sūnų Baruchą. Baruchas surašė į ritinį iš Jeremijo lūpų visus žodžius, kuriuos VIEŠPATS buvo jam kalbėjęs.

⁵ Po to Jeremijas davė Baruchui nurodymus: „Aš nebegaliu eiti į VIEŠPATIES Namus, – man tai nebeįmanoma.^{[i1] 6} Taigi eiti turi tu ir pasninko dieną žmonėms girdint VIEŠPATIES Namuose perskaityti iš šito ritinio VIEŠPATIES žodžius, kuriuos užrašei iš mano lūpų. Perskaityk juos taip pat ir girdint visiems Judo žmonėms, ateinantiems iš savųjų miestų. ⁷ Gal jų maldavimas pasieks VIEŠPATĮ, ir jie visi iki vieno gręšis iš savo nedoro kelio, nes didis yra pykčio įniršis, su kuriuo VIEŠPATS kreipėsi į šią tautą“. ⁸ Nerijo sūnus Baruchas padarė visa, kaip jam buvo liepęs pranašas Jeremijas apie VIEŠPATIES žodžių skaitymą VIEŠPATIES Namuose.

⁹ Atsitiko, kad penktaisiais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo metais, devintą mėnesį, buvo paskelbtas pasninkas visiems Jeruzalės gyventojams ir visiems žmonėms, atėjusiems į Jeruzalę iš Judėjos miestų. ¹⁰ Tada raštvedžio Šafano sūnaus Gemarijo^[i2] kambaryje, aukštutiniame VIEŠPATIES Namų kieme, prie įėjimo į Naujuosius VIEŠPATIES Namų vartus, Baruchas, visiems žmonėms girdint, perskaitė iš knygos VIEŠPATIES žodžius.

¹¹ Šafano sūnaus Gemarijo sūnus Mikajas girdėjo visus VIEŠPATIES žodžius, kai jie buvo skaitomi iš knygos. ¹² Jis nuėjo į raštvedžio^[i3] kambarį karaliaus rūmuose, kur kaip tik tuo metu tarėsi visi didžiūnai: raštvedys Elišama, Šemajo sūnus Delajas, Achboro sūnus Elnatanas, Šafano sūnus Gemarijas, Hananijo sūnus Zedekijas ir visi kiti pareigūnai. ¹³ Mikajas jiems pranešė visa, ką buvo išgirdęs, kai Baruchas skaitė žmonėms iš knygos.

¹⁴ Tuomet didžiūnai nusiuntė pas Baruchą Kušio sūnaus Šelemijo sūnaus Netanijo sūnų Jehudį su įsakymu: „Pasiimk į rankas ritinį, kurį skaitei žmonėms girdint, ir ateik!“ Nerijo sūnus Baruchas atėjo pas juos su ritiniu rankoje. ¹⁵ „Prašom sėstis, – tarė jie jam, – ir jį mums perskaityti“. Ir Baruchas jiems perskaitė jį. ¹⁶ Išgirdę visus jo žodžius, ėmė nuogąstauti ir sakyti vienas kitam: „Mes tikrai privalome visa tai pranešti karaliui“. ¹⁷ Tada jie Baruchą klausinėjo: „Prašom mums pasakyti, kaip užrašei visus šiuos žodžius? Ar tai buvo iš jo lūpų?“ ¹⁸ Baruchas atsakė: „Pats Jeremijas sakė visus šiuos žodžius, ir aš į knygą užrašiau juos rašalu“. ¹⁹ Tuomet didžiūnai sakė Baruchui: „Eik ir pasislėpk, tu ir Jeremijas! Tenežino niekas, kur judu esate!“

²⁰ Padėję ritinį į saugią vietą raštvedžio Elišamos kambaryje, jie nuėjo į rūmus pas karalių ir pranešė jam viską. ²¹ Karalius pasiuntė Jehudį atnešti ritinio. Jehudis atnešė jį iš raštvedžio Elišamos kambario ir perskaitė klausant karaliui bei visiems aplink karalių stovintiems didžiūnams. ²² Tuo metu karalius sėdėjo žiemos rūmuose priešais kaitrią ugnį žarijų puode, nes buvo devintasis mėnuo. ²³ Kai tik Jehudis perskaitydavo tris ar keturias skiltis, karalius raštvedžio peiliu^[i4] nupjaudavo tą gabalą ir nusviesdavo į ugnį žarijų puode, kolei visas ritinys sudegė žarijų puodo ugnyje. ²⁴ Karalius ir dvariškiai, klausydamiesi visų tų žodžių, nei baiminosi, nei persiplėšė savo drabužius. ²⁵ Nors Elnatanas, Delajas ir Gemarijas puolė maldauti karalių nedeginti ritinio, jis jų nepaklausė. ²⁶ Be to, karalius įsakė karaliaus sūnui Jerahmėeliui, Azrielio sūnui Serajui ir Abdėelio sūnui Šelemijui suimti raštininką Baruchą ir pranašą Jeremiją. Bet VIEŠPATS juos paslėpė.

²⁷ Karaliui sudeginus ritinį su žodžiais, kuriuos Baruchas buvo užrašęs iš Jeremijo lūpų, VIEŠPATIES žodis atėjo Jeremijui: ²⁸ „Paimk kitą ritinį ir užrašyk jame žodžius, buvusius pirmajame ritinyje, kurį sudegino Judo karalius Jehojakimas. ²⁹ O apie Judo karalių Jehojakimą pasakysi: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS. Tu drįsai sudeginti ritinį, sakydamas, kodėl jame parašei: 'Babilono karalius tikrai ateis ir šitą kraštą nuniokos, nepalikdamas jame nei žmogaus, nei gyvulio?' ³⁰ Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Judo karalių Jehojakimą:^[i5] 'Nebus jam palikuonio, sėdinčio Dovydo soste! Jo paties lavonas bus išmestas dienos kaitrai, nakties šalčiui per naktį. ³¹ Nubausiu jį, jo palikuonis ir dvariškius už jų nedorumą, užtrauksiu jiems, visiems Jeruzalės gyventojams ir Judo žmonėms visas nelaimes, kuriomis jiems grasinau, nes jie nenorėjo klausyti!'“

³² Jeremijas paėmė kitą ritinį ir padavė jį savo raštininkui, Nerijo sūnui Baruchui. Tasai užrašė jame iš Jeremijo lūpų visus žodžius knygos, kurią Judo karalius Jehojakimas sudegino ugnyje. Prie jų buvo pridėta daug panašių žodžių.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>