¹ Žodis, kuris atėjo iš VIEŠPATIES Jeremijui, kai Babilono karalius Nebukadnezaras, visa jo kariuomenė, jam pavaldžios žemės karalystės bei kitos tautos kariavo su Jeruzale ir visais jos miestais. ² „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Eik ir kalbėk su Judo karaliumi Zedekiju, pasakyk jam: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS. Tikėk manimi, aš atiduodu šį miestą į Babilono karaliaus rankas, jis sunaikins jį ugnimi. ³ Ir tu pats neišvengsi jo rankos. Tikrai tu būsi pagautas ir atiduotas į jo nagus. Akis į akį su juo susitiksi, veidas į veidą su juo kalbėsies. Tada būsi išvestas į Babiloną'.

⁴ Tik paklausyk VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliau Zedekijau! Taip apie tave VIEŠPATS kalbėjo: 'Nuo kalavijo tu nemirsi. ⁵ Tu mirsi ramybėje. Žmonės apraudos tave, šaukdami: 'Vargas, valdove!' – ir degins smilkalus tavo laidotuvėse taip pat, kaip jie darė tavo tėvams, karaliams, buvusiems prieš tave. Aš tas, kuris tai pažada, – tai VIEŠPATIES žodis'“.

⁶ Pranašas Jeremijas pakartojo visus šiuos žodžius Judo karaliui Zedekijui Jeruzalėje, ⁷ Babilono karaliaus kariuomenei kovojant su Jeruzale ir dar išlikusiais Judo miestais Lachišu ir Azeka,^[i1] nes iš įtvirtintų miestų buvo beišlikę tik tie miestai.

Vergų išlaisvinimo sutartis sulaužyta

^8 [i2]Žodis, kuris atėjo iš VIEŠPATIES Jeremijui po to, kai karalius Zedekijas sudarė sandorą su visais Jeruzalės gyventojais paskelbdamas jiems išlaisvinimo įsaką. ⁹ Taigi kiekvienas privalėjo duoti laisvę savo vergams judėjams, vyrui ir moteriai. Niekam nevalia laikyti savo tautiečio judėjo vergijoje. ¹⁰ Visi didžiūnai ir žmonės, sudariusieji sandorą, sutiko duoti laisvę savo vergams, vyrams ir moterims, ir nebelaikyti jų daugiau vergais. Tačiau nors sutiko ir juos išlaisvino, ¹¹ ilgainiui pakeitė savo nuomonę ir pradėjo imti atgal savo išlaisvintuosius vergus ir verges, priversdami juos vėl vergauti.

¹² Tada atėjo žodis iš VIEŠPATIES: ¹³ „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ir aš sudariau sandorą su jūsų tėvais, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, iš vergijos namų, įsakydamas: ¹⁴ 'Kas septinti metai kiekvienas jūsų duos laisvę savo tautiečiui judėjui, tau save pardavusiam. Šešerius metus jis bus tau vergas, o tada tu duosi jam laisvę'. Tačiau jūsų tėvai neklausė ir į mane nekreipė dėmesio. ¹⁵ O jūs neseniai buvote atsivertę ir darėte tai, kas mano akyse teisinga, paskelbėte išlaisvinimą vienas kitam ir mano akivaizdoje sudarėte sandorą Namuose, kurie vadinami mano vardu. ¹⁶ O dabar apsigalvojote ir išniekinote mano vardą, kiekvienas imdamas atgal savo vergus ir verges, kuriems buvote davę laisvę. Jūs privertėte juos vėl vergauti. ¹⁷ Todėl, – taip kalbėjo VIEŠPATS, – jūs man nepaklusote, nedavėte laisvės kiekvienas savo broliui ir savo kaimynui. Tikėkite manimi! Dabar aš skelbiu jus laisvus, – tai VIEŠPATIES žodis, – laisvus kalavijui, marui ir badui! Padarysiu jus klaiko reginiu visoms žemės karalystėms. ^18 [i3]Su vyrais, sulaužiusiais mano sandorą ir nesilaikiusiais mano akivaizdoje sudarytos sutarties įpareigojimų, pasielgsiu kaip su veršiu, kurį jie perskrodė pusiau ir praėjo tarp abiejų pusių. ¹⁹ Judo ir Jeruzalės didžiūnus, dvariškius, kunigus ir paprastus žmones, praėjusius tarp abiejų veršio pusių, ²⁰ aš atiduosiu, visus iki vieno, į rankas jų priešams ir tiems, kurie tyko jų gyvybės. Jų lavonais mis padangių paukščiai ir lauko žvėrys.

²¹ Ir Judo karalių Zedekiją drauge su jo didžiūnais atiduosiu jų priešams ir tiems, kurie tyko jų gyvybės, – Babilono karaliaus kariuomenei, kuri dabar yra nuo jūsų pasitraukusi. ²² Tikėk manimi, aš duosiu įsakymą, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir sugrąžinsiu juos prie šio miesto. Jie puls ir jį užims, ugnimi jį sunaikins. Judo miestus paversiu tyrais, kur negyvena joks žmogus“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>