Geroji naujiena apie grįžimą iš tremties 1 „Tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, – aš būsiu visų Izraelio šeimų Dievas, ir jos bus mano tauta“. 2 {Taip kalbėjo VIEŠPATS:} – Tauta, išlikusi nuo kalavijo,[i1] rado malonę dykumoje.[i2] Kai Izraelis ieškojo ramybės,[i3] 3 iš tolo man pasirodė VIEŠPATS: „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile. 4 Vėl tave atkursiu, – mergele Izraelio tauta, būsi atgaivinta! Vėl išsipuošusi, būgneliais nešina, žengsi, šoksi linksmuolių ratelyje. 5 Vėl veisi vynuogynus Samarijos kalnuose, – sodintojai gardžiuosis jų vaisiais. 6 Taip! Diena ateis, kai sargai ant Efraimo aukštumų šauks: 'Kelkitės! Eikime į Zioną,[i4] pas VIEŠPATĮ, savo Dievą'“. Grįžimo kelias 7 Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Džiaugdamiesi giedokite Jokūbui, valiuokite pirmajai tarp tautų! Skelbkite, garbindami ir sakydami: 'Savo tautą, likutį Izraelio, išgelbėjo VIEŠPATS!' 8 Štai aš parvesiu juos iš šiaurės krašto, surinksiu juos iš žemės pakraščių. Tarp jųjų akli ir raiši, moterys su vaikais ir gimdyvės, visi drauge sugrįš kaip didi bendrija! 9 Verkdami jie eis namo, bet aš vesiu juos guosdamas. Vesiu juos prie tekančių upokšnių, lygiu keliu, kad niekas jame neklupinėtų, nes esu Izraelio tėvas, o Efraimas yra mano pirmagimis“. 10 „Klausykitės, tautos, VIEŠPATIES žodžio! Skelbkite jį tolimuose pajūriuose! Sakykite: 'Tas, kurs išblaškė Izraelį, surinks ir ganys jį kaip kerdžius savo kaimenę. 11 Taip, nes VIEŠPATS išpirko Izraelį, atpirko jį iš galingesnės už jį rankos. 12 Jie ateis ir džiūgaus ant Ziono aukštumų, suplauks prie VIEŠPATIES dovanų: grūdų, jauno vyno ir šviežio aliejaus, avių ir jaučių prieauglio. Patys jie bus kaip gerai laistomas sodas, – turės visko, ko jiems reikia. 13 Merginos tuomet linksmai šoks drauge su jaunais ir senais, nes jų gedulą pakeisiu džiaugsmu, guosiu juos ir džiuginsiu kenčiančius. 14 Kunigus valgydinsiu geriausia atnašų dalimi, o manoji tauta sotinsis mano dovanomis, – tai VIEŠPATIES žodis'“. Viešpaties gailestingumas savo tautai/ 15 {Taip kalbėjo VIEŠPATS:} „Nuaidėjo aimanos šauksmas Ramoje,[i5] raudojimas ir graudus verksmas! Rachelė rauda savo vaikų, – ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra“. 16 Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Nustok aimanavusi, nusišluostyk ašaras, nes laukia atpildas už tavo vargą, – tai VIEŠPATIES žodis, – jie sugrįš iš priešų krašto! 17 Yra vilties tavo ateičiai, – tai VIEŠPATIES žodis, – tavo vaikai sugrįš į savo tėvynę! 18 Tikrai girdėjau Efraimą raudant: 'Tu mane plakei, aš priėmiau plakimą. Aš buvau kaip neprijaukintas veršis. Sugrąžink mane, leisk man sugrįžti, nes tu VIEŠPATS, mano Dievas. 19 Nors ir nutrūkau nuo saito, bet gailėjausi, – atėjęs į protą, sudaviau į šlaunį.[i6] Esu sugėdintas ir raustu, – priekaištauju sau už savo jaunystės nuodėmes'. 20 Argi Efraimas man vis dar brangus sūnus, mano numylėtas vaikas? Juk kada tik nuo jo nusigręžiu, aš vis menu jį su ilgesiu. Manoji širdis dėl jo plaka, – tikrai aš jo pasigailėsiu, – tai VIEŠPATIES žodis“. Kvietimas sugrįžti 21 „Pasistatyk ant kelio rodykles, nužymėk pati sau kelią ženklais, įsidėmėk vieškelį – kelią, kuriuo atėjai. Sugrįžk, mergele Izraelio tauta, sugrįžk atgal į šiuos savuosius miestus. 22 Kaip ilgai dar svyruosi, maištingoji dukra? Juk VIEŠPATS sukūrė naują dalyką žemėje: moteris apkabins vyrą {su meile}“.[i7] 23 Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Kai sugrąžinsiu jų tremtinius, Judo krašte ir jo miestuose vėl bus kartojamas šis pasveikinimas: 'Telaimina tave VIEŠPATS, teisumo buveine, šventasis kalne!' 24 Judo krašte ir jo miestuose drauge gyvens žemdirbiai ir klajokliai su kaimenėmis, 25 nes aš atgaivinsiu pavargusius ir pasotinsiu bejėgius“. 26 Dabar aš pabudau ir žvalgausi, nes mano miegas[i8] buvo malonus. 27 „Tikėk manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai Izraelio namuose ir Judo namuose pasėsiu žmonių pasėlį ir gyvulių pasėlį. 28 Kaip anuomet budėjau juos išraudamas, griaudamas, naikindamas, žlugdydamas ir siųsdamas pražūtin, taip budėsiu jų labui, kad atgaivinčiau ir iš naujo pasodinčiau, – tai VIEŠPATIES žodis. 29 Tomis dienomis žmonės nebesakys: 'Tėvai[i9] valgė rūgščias vynuoges, o dantys atšipo vaikams!'[i10] 30 Ne! Kiekvienas mirs už savo paties kaltę: dantys atšips tam, kuris valgo rūgščias vynuoges“. Naujoji Sandora 31 [i11]„Tikėkite manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kada sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. 32 Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kada paėmęs juos už rankos išvedžiau iš Egipto žemės. Nors aš buvau jų Valdovas, o jie sulaužė manąją sandorą, – tai VIEŠPATIES žodis. 33 O šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai VIEŠPATIES žodis, – įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. 34 Ir nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį ar broliui savo brolį: 'Pažinkit VIEŠPATĮ!' Visi, maži ir dideli, pažins mane, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu“. 35 Taip kalbėjo VIEŠPATS – tas, kuris duoda saulę, kad šviestų dieną, liepia mėnuliui ir žvaigždėms, kad šviestų nakčia, kuris pažadina jūros bangų šniokštimą, kurio vardas yra Galybių VIEŠPATS: 36 „Tik jei tie įstatai pranyktų be mano valios, – tai VIEŠPATIES žodis, – tuomet Izraelio palikuonys amžinai liautųsi buvę tauta mano akyse“. 37 Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Tik jei aukštybėse dangūs bus išmatuoti ar gelmėse žemės pamatai ištirti, tuomet ir aš atmesiu visus Izraelio palikuonis už visa, ką jie yra padarę, – tai VIEŠPATIES žodis“. Naujoji Jeruzalė 38 „Tikėk manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai VIEŠPATIES miestas bus atstatytas nuo Hananelio bokšto lig Kampo vartų.[i12] 39 Matavimo virvė sieks dar toliau: tiesiai iki Garebo kalvos ir tada pasuks Goato link. 40 O visas slėnis {būtent vieta, kur buvo išmetami lavonai ir pelenai},[i13] visi šlaitai viršum Kidrono slėnio, iki pat Žirgo vartų kampo rytų pusėje, bus paskirti VIEŠPAČIUI. Miestas niekuomet nebebus nuniokotas ar sunaikintas“. | 
