1 [i1]Žodis, kuris atėjo Jeremijui iš VIEŠPATIES: 2 „Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Surašyk visa, ką tau kalbėjau, į knygą. 3 Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš sugrąžinsiu savo tautos {Izraelio ir Judo, – sakė VIEŠPATS} – tremtinius, sugrąžinsiu juos į kraštą, kurį daviau jų tėvams. Jie paveldės jį'“. 4 Tie yra žodžiai, kuriuos pasakė VIEŠPATS apie Izraelį ir Judą: 5 {taip kalbėjo VIEŠPATS:} - Klaiko šauksmą girdėjome, – baimė viešpatauja, ramybės nėra. 6 Prašom klausyti ir pagalvoti: argi gali vyras gimdyti? Tai kodėl gi matau visus vyrus tarsi gimdyves su rankomis ant savo šlaunų? Kodėl jų visų veidai mirtinai išbalę? 7 Nelaimė! Toji diena yra taip didinga, kad jokia kita jai neprilygs! Ji – nelaimės metas Jokūbui, bet nuo jos bus jis išgelbėtas. 8 „Tą dieną, – tai Galybių VIEŠPATIES žodis, – sulaužysiu jų kaklo jungą ir sutraukysiu jų pančius“. Svetimieji daugiau jų nebepavergs. 9 O jie tarnaus VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ir savam karaliui Dovydui,[i2] kurį aš jiems išauginsiu. 10 „Taigi tu, mano tarne Jokūbai, nebijok, – tai VIEŠPATIES žodis, – nei nenuogąstauk, Izraeli! Tik pasižiūrėk! Aš išgelbėsiu tave iš tolimosios vietos ir tavuosius palikuonis iš jų tremties krašto. Tada Jokūbas sugrįš ir ras ramybę, gyvens saugiai, nebus kam baimę jam kelti, 11 nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau, – tai VIEŠPATIES žodis. Padarysiu galą visoms tautoms, kuriose tave išblaškiau, bet tau galo nepadarysiu. Tačiau ir tavęs nebausto nepaliksiu, – nuplaksiu tave teisingu saiku“. 12 Juk taip kalbėjo VIEŠPATS: „Tavo sužalojimas mirtinas, tavoji žaizda nebepagydoma! 13 Nėra kam tave gydyti, – nėra vaisto tavajai ligai, tu niekad nebeišgysi. 14 Tave užmiršo visi tavo meilužiai,[i3] neberūpi jiems, kaip tau sekasi. Taip, smogiau tau, kaip priešas kad smogtų, pamokiau nuožmia bausme {už tavo didelę kaltę ir nuodėmių gausybę}. 15 Ko gi aimanuoji dėl savo sužalojimo, dėl savo nepagydomo skausmo? Už tavo didelę kaltę ir nuodėmių gausybę tau visa tai padariau. 16 Tačiau visi ryjantys tave bus suryti, o tavieji priešai – visi eis į tremtį. Visi niokojantys tave bus nuniokoti, o visus apgrobiančius tave atiduosiu grobimui. 17 Nes aš grąžinsiu tau sveikatą, tavąsias žaizdas aš užgydysiu, – tai VIEŠPATIES žodis. – Nors jie tave ir vadino 'Atmestąja' – 'Zionu, kuris niekam nerūpi'“. 18 Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Štai! Atstatysiu Jokūbo palapines, pasigailėsiu jo trobų. Miestas bus atstatytas ant savosios kalvos ir rūmai stovės ant savųjų pamatų. 19 Iš tenai skambės padėkos giesmės ir džiaugsmo balsai. Padidinsiu jų skaičių, – bus jų nemažai, Padarysiu juos garbingus, – nebebus jie menki. 20 Jo vaikai bus kaip buvę senovėje, o jo bendruomenė tvirtai gyvuos mano malone. Bausmę siųsiu visiems jų engėjams. 21 Jųjų vadas[i4] bus vienas iš jų pačių, jųjų valdovas kils iš jų tarpo. Jam leisiu artintis prie manęs laisvai, nes kas kitas būtų toks drąsus, kad išdrįstų artintis prie manęs? – tai VIEŠPATIES žodis. – 22 Taip jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas“. 23 Štai! VIEŠPATIES audra! Jo įniršis veržiasi viesulu, šėlstančiu viršum nedorėlių galvos. 24 Deginąs VIEŠPATIES pyktis nesiliaus, kol neatbaigs ir neįvykdys jo širdies užmojų. Kai ateis dienų pabaiga, aiškiai suprasite. | 
