1 Jeremiją pranašaujant šiuos dalykus išgirdo kunigas Pašhūras,[i1] Imero sūnus ir vyriausiasis VIEŠPATIES Namų prievaizdas. 2 Pašhūras Jeremiją nuplakdino ir įrakino į trinką, stovėjusią prie Aukštutinių Benjamino vartų VIEŠPATIES Namuose. 3 Kitą rytą Pašhūras paleido Jeremiją iš trinkos. Jeremijas tarė jam: „VIEŠPATS pavadino tave ne Pašhūru, bet 'Klaikas visur!'“[i2] 4 Nes šitaip VIEŠPATS kalbėjo: „Tikėk manimi, atiduosiu tave klaikui, – tave ir visus tavo artimuosius. Savo akimis matysi juos krintant nuo priešų kalavijo. O visą Judo kraštą atiduosiu į rankas Babilono[i3] karaliui, – jis ištrems juos į Babiloną ar užkapos kalaviju. 5 Ir visus šio miesto turtus, visa, ką savo triūsu jis įsigijo ir brangina, visus Judo karalių iždus atiduosiu jų priešams, kad išplėštų, pasigrobtų ir neštųsi į Babiloną. 6 Pašhūrai, tu ir visi tavo namiškiai eisite į tremtį! Keliausi į Babiloną, ten ir mirsi, ten būsi palaidotas, tu ir visi tavo artimieji, nes pranašavai jiems melagingai“. Jeremijas skundžiasi Dievui 7 Tu mane suvedžiojai,[i4] VIEŠPATIE, – aš leidausi suvedžiojamas. Tu buvai stipresnis už mane, – tu nugalėjai. Nuolat esu traukiamas per dantį, – kiekvienas šaiposi iš manęs. 8 Kada tik kalbu, turiu rėkti, – turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“ VIEŠPATIES žodis man atnešė nuolatinę užgaulę ir pajuoką. 9 Bet kai sakau: „Užmiršiu jį! Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ – tada jis yra kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu. 10 Girdžiu minioje šnabždant: „Klaikas visur! Įskųskite jį! Įskųskime jį!“ Juk visi mano {tariami} bičiuliai laukia, kad padaryčiau klaidingą žingsnį. „Galbūt jis įsipainios į pinkles, tada jis bus mūsų rankose, – galėsime jam atsikeršyti!“ 11 Bet VIEŠPATS su manimi tarsi galingas gynėjas, todėl mano persekiotojai suklups, jie nelaimės. Baisi gėda juos lydės, nes jiems negali pavykti! Vien amžiną, nepraeinančią negarbę užsitraukė. 12 Galybių VIEŠPATIE, tu ištiri teisųjį, tu permatai jausmus ir širdį, leisk man matyti, kaip jiems atkeršysi, nes tau patikėjau savąją bėdą. 13 Giedokite VIEŠPAČIUI, šlovinkite VIEŠPATĮ, nes jis išgelbėjo vargšo gyvybę iš nedorėlių rankų! 14 Tebūna prakeikta diena,[i5] kurią aš gimiau! Diena, kurią motina mane pagimdė, tenebūna palaiminta! 15 Tebūna prakeiktas žmogus, kuris mano tėvui žinią pranešė: „Berniukas tau gimė! Tu turi sūnų!“ – jį didžiai pradžiugindamas. 16 Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos išgriovė VIEŠPATS be pasigailėjimo! Tegirdi jis karo šauksmus rytą ir mūšio balsus vidudienį 17 dėl to, kad jis nenužudė manęs įsčiose. Mano motina būtų buvusi mano kapas, jos įsčios būtų likusios amžinai nėščios. 18 Kam gi iš įsčių išėjau? Kad matyčiau vien vargą ir skausmą, užbaigčiau savo dienas gėdingai? | 
