Neištikimoji tauta 1 Man atėjo VIEŠPATIES žodis:[i1] 2 „Eik ir paskelbk Jeruzalei taip, kad ji išgirstų: 'Tai VIEŠPATS pasakė: aš atsimenu ištikimą tavo jaunystės meilę,[i2] kaip tu mylėjai mane, būdama sužadėtine, sekdama paskui mane per dykumą, nesėjamą žemę. 3 Šventa VIEŠPATIES nuosavybė buvo Izraelis, jo pjūties pirmasis derlius.[i3] Ryjantieji jį užsitraukia kaltę, nelaimė juos ištinka, – tai VIEŠPATIES žodis'“. 4 Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Jokūbo namai! Jūs – visos Izraelio namų giminės, 5 VIEŠPATS taip kalba: „Kokią mano ydą surado jūsų tėvai, kad jie atsitraukė nuo manęs taip toli? Eidami paskui beverčius stabus, pasidarė beverčiai jie patys? 6 Jie niekuomet nepaklausė: 'Kurgi tas VIEŠPATS, išvedęs mus iš Egipto žemės, dykumoje mums rodęs kelią per tyrlaukius ir smėlio daubas, per sausą ir pavojingą kraštą, per kraštą, kuriuo niekas nekeliauja, kuriame negyvena joks žmogus?' 7 Kai atvedžiau jus į sodų kraštą, kad mistumėte jo vaisių gausa, jūs įžengėte ir suteršėte mano kraštą, mano nuosavybę padarėte pasibjaurėtiną. 8 Kunigai neklausė: 'Kur yra VIEŠPATS?' Įstatymo aiškintojai[i4] manęs nepaisė, ganytojai[i5] maištavo prieš mane. Pranašai kalbėjo Baalo vardu ir vaikėsi bejėgius stabus. 9 Todėl dar kartą šauksiu aš jus į teismą, – sako VIEŠPATS, – net jūsų vaikų vaikus šauksiu aš į teismą. 10 Nukeliaukite į Kitimų[i6] pajūrį ir pasižvalgykite, pasiųskite ką nors į Kedarą ir atidžiai apsvarstykite, ar buvo kur kas nors panašaus į tai padaryta? 11 Ar pakeitė kuri nors tauta savo dievus? Nors iš tikrųjų jie nėra jokie dievai! O manoji tauta išmainė mano Šlovę į bejėgius stabus! 12 Išsigąskite dėlei to, dangūs, drebėkite iš siaubo, – tai VIEŠPATIES žodis! 13 Nes manoji tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“. 14 „Ar Izraelis yra vergas? Ar jis gimė vergijoje?[i7] Jei ne, tai kodėl jis pavirto grobiu? 15 Kodėl prieš jį riaumoja ir urzgia liūtai? Jie pavertė jo kraštą tyrais, – jo miestai – dyki apanglėję griuvėsiai. 16 Net Nofo[i8] ir Tahpanhėso žmonės skuta tavo viršugalvį. 17 Ar ne todėl, kad tu VIEŠPATĮ, savo Dievą, palikai? 18 O dabar, kas tau iš to, jei bėgtum į Egiptą[i9] ir gertum Šihoro {Nilo} vandenį? Kas tau iš to, jei eitum į Asiriją ir gertum vandenį iš {Eufrato} Upės? 19 Tavo paties nedorumas nubaus tave, tavasis atsimetimas nuo manęs pasmerks tave. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau VIEŠPATĮ, savo Dievą, palikti ir neturėti mano baimės, – sako VIEŠPATS, Galybių DIEVAS“. 20 „Tu jau seniai sulaužei savo jungą, sutraukei savo pančius, tardama: 'Netarnausiu!' Ant kiekvienos aukštos kalvos, po bet kokiu kupliu medžiu tu kaip kekšė tysojai.[i10] 21 Ogi aš buvau tave pasodinęs it rinktinį vynmedį, tikrai taurios rūšies! Kaip tu galėjai man pavirsti bjauriu, laukiniu vynmedžiu? 22 Nors tu ir šarmu šveistumeisi, ir muilo nešykštėtum, tavo kaltės dėmė dar vis mano akyse, – tai Viešpaties DIEVO žodis. 23 Kaipgi gali sakyti: 'Aš nesu suteršta! Paskui Baalus nelaksčiau'? Pažvelk į savo elgesį Slėnyje![i11] Suprask, ką padarei! Tu – ūmi, jauna kupranugarė, lakstanti šuoliais be tikslo, 24 {laukinė asilė, įjunkusi į dykumą}, uostydama vėją savo įkarštyje, – pagautą geismo, kas gali ją sulaikyti? Visi, kas jos geidžia, be vargo ją suras, kai vaikymosi metas jai užeis. 25 Tausok savo kojas, jos kone basos, o savo gerklę gelbėk nuo troškulio! Bet tu sakai: 'Ne! Nė nesitikėk! Aš myliu svetimus dievus ir paskui juos seksiu'. 26 Kaip sučiuptas vagis susigėsta, taip bus sugėdinti Izraelio žmonės: jie patys, jų karaliai ir didžiūnai, kunigai ir pranašai. 27 Tie, kurie sako medžio gabalui: 'Tu – mano tėvas!' ir akmeniui: 'Mane tu pagimdei!' – nugarą man atgręžė, bet ne veidą, tačiau bėdos ištikti jie šaukia: 'Ateik ir gelbėk mus!' 28 Kurgi nūn tavo dievai, kurių sau prisidirbai? Tegu ateina jie! Ar išgelbės jie tave, kai patekai į bėdą? Juk kiek tavo miestų, tiek tavo dievų, Judai! {Kiek gatvių Jeruzalėje, tiek aukurų pastatėte Baalui.} 29 Kaip galite dar drįsti maldauti manęs? Jūs visi kėlėte maištą prieš mane, – sako VIEŠPATS. 30 Veltui plakiau jūsų vaikus, – mokomi jie nesileido. Jūsų pačių kalavijas surijo jūsų pranašus lyg plėšrus liūtas“. 31 O jūs – ši karta, imkite į širdį VIEŠPATIES žodį: „Argi Izraeliui aš tarsi dykuma buvau, lyg tamsybių šalis? Kodėl manoji tauta sako: 'Esame laisvi! Daugiau pas tave neateisim'? 32 Ar gali pamiršti mergaitė savo puošmenas ir nuotaka savo kaspinus? Tačiau manoji tauta mane pamiršo jau kadai kada. 33 Kaip lengvai tu kelią surandi, kai ieškai meilužių! Savo nedorumu mokei tu savojo elgesio net pačias nedoriausias moteris! 34 Net tavųjų drabužių kraštai apskretę krauju nekaltų varguolių! Ne vagys jie, pagauti įsilaužiant, 35 o vis dėlto sakai: 'Aš esu nekalta! Jo pyktis tikrai manęs nepalietė!' Štai teisiu aš tave dėl to, kad sakei: 'Nenusidėjau'“. 36 Ko taip bėginėji, kaitaliodama savo kelius! Tu būsi ir Egipto apvilta, kaip turėjai apsivilti Asirija. 37 Ir iš ten išeisi susiėmus rankomis galvą, nes VIEŠPATS atmetė tuos, kuriais tu pasitiki. Gero iš jų nesulauksi! | 
