¹ VIEŠPATS į mane taip kreipėsi: „Eik ir nusipirk iš puodžiaus molinį ąsotį ir, pasiėmęs keletą tautos seniūnų ir keletą vyresnių kunigų, ² eik į Ben-Hinomo slėnį, esantį prie pat Šukių vartų.^[i1] Tenai paskelbk žodžius, kuriuos tau sakau. ³ Sakyk: 'Klausykite VIEŠPATIES žodžio, Judo karaliai ir Jeruzalės gyventojai! Šitaip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: štai pasiųsiu šiai vietai tokią nelaimę, jog kiekvienam, kas apie ją išgirs, ims spengti ausyse. ⁴ Tai įvyks dėl to, kad jie mane paliko, man šią vietą padarė svetimą, degindami joje smilkalus kitiems dievams, kurių nei jie, nei jų tėvai nepažinojo. O Judo karaliai šią vietą pripildė nekaltųjų kraujo. ⁵ Jie pastatė Baalui aukurus, kad galėtų sudeginti savo sūnus ugnyje kaip deginamąsias aukas Baalui. Tokios aukos aš niekuomet neįsakiau, niekuomet apie ją nekalbėjau, niekuomet jos net mintyje neturėjau'. ⁶ Todėl štai ateis dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kada ši vieta nebebus vadinama Tofetu ar Ben-Hinomo slėniu, bet Žudynių slėniu. ⁷ Šioje vietoje sutrupinsiu Judo ir Jeruzalės užmačias, padarysiu, kad jie kris nuo kalavijo, kovodami su savo priešais, kris nuo rankos žmonių, norinčių atimti jiems gyvybę. Jų lavonus atiduosiu kaip mitalą padangių paukščiams ir laukų žvėrims. ⁸ Šį miestą padarysiu siaubo ir paniekos vieta, – kiekvienas praeivis baisėsis, švilps, regėdamas jį ištikusias nelaimes. ⁹ Priversiu juos misti jų sūnų ir dukterų kūnais. Taip! Jie mis ir vieni kitų kūnais, verčiami nuožmios apgulos, kuria uždarys juos mieste priešai ir visi kiti, trokštantys juos sunaikinti'.

¹⁰ Tuomet sudaužyk ąsotį akivaizdoje vyrų, atėjusių su tavimi, ¹¹ ir sakyk jiems: 'Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: šitą tautą ir šitą miestą aš sutrupinsiu, kaip sutrupina puodžius indą, jog nebeįmanoma vėl jo sulipdyti. Mirusieji bus laidojami Tofete, nes kitur vietos kapams nebebus. ¹² Taip pasielgsiu su šita vieta ir su jos gyventojais: padarysiu šį miestą kaip Tofetą, – tai VIEŠPATIES žodis. – ¹³ Namai Jeruzalėje ir Judo karalių rūmai, – visi namai, ant kurių stogų žmonės degino smilkalus visoms dangaus skliauto galybėms ir liejo vyno aukas kitiems dievams, – bus suteršti kaip Tofeto vieta'“. ¹⁴ Kai Jeremijas sugrįžo iš Tofeto, kur VIEŠPATS buvo jį pasiuntęs pranašauti, jis nuėjo ir atsistojo Dievo Namų kieme ir kreipėsi į visą tautą: „Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Tikrai atsiųsiu šiam miestui visas nelaimes, kuriomis jam grasinau, nes jis atstatė savo kietą sprandą ir manęs nenorėjo klausyti'“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>