| Jdt 6 | 1 Aprimus triukšmui, sukeltam vyrų prie tarybos palapinės, asirų kariuomenės vadas Holofernas prieš visą svetimtaučių minią ir visus moabiečius Achijorui tarė: 2 „Kas tu per vienas, Achijorai, – tu ir Efraimo samdiniai, kad drįstum dėtis mūsų pranašu, kaip šiandien padarei, ir patarti mums nekariauti su Izraelio tauta? Tu sakai, kad jų Dievas juos gins? Ar yra Dievas, stipresnis už Nebukadnezarą? Jis pasiųs savo pajėgas ir nušluos juos nuo žemės veido! Jų Dievas neišgelbės jų! 3 Mes, karaliaus tarnai, sunaikinsime juos, tarsi jie būtų tik vienas vyras. Jie negali atsilaikyti prieš mūsų raitininkų jėgą. 4 Jais mes juos sunaikinsime. Jų kraujas persisunks per jų kalnus, jų laukai bus pilni jų kritusiųjų. Net jų pėdsakų po mūsų puolimo neliks; jie visi žus. Taip sako visos žemės viešpats Nebukadnezaras! Juk jis taip pasakė, ir jo žodžiai nebus tušti. 5 O tu, Achijorai, amoniečių samdiny, tu ištarei tuos žodžius savo nelaimės dieną. Nuo šios dienos mano veido tol nebematysi, kol aš neatkeršysiu[i1] išėjusiai iš Egipto tautai. 6 Tuomet, man sugrįžus, mano kareivių kalavijas ir mano tarnų ietis pervers tavo šonus, ir tu atsigulsi tarp jų sužeistųjų. 7 O dabar mano tarnai perduos tave į aukštumų sritį ir paliks tave viename iš miestų prie perėjos. 8 Savo mirtimi tu nemirsi! Tu būsi su jais sunaikintas! 9 Jei iš tikrųjų savo širdyje puoselėji viltį, kad jie nebus paimti į nelaisvę, kodėl gi tad taip prislėgtas atrodai! Aš pasakiau! Nė vienas mano žodžių neliks neįvykdytas!“ 10 Tada Holofernas įsakė savo palapinės tarnams suimti Achijorą ir, nuvestą į Betuliją, atiduoti jį izraeliečiams. 11 Tarnai tad, suėmę jį, išvedė į lygumą, o iš lygumos, pasikėlę į aukštumų sritį, atėjo prie šaltinių žemiau Betulijos.[i2] 12 Juos pamatę, miesto vyrai griebė savo ginklus ir nuskubėjo iš miesto į kalvos viršūnę, o visi laidyklininkai, svaidydami į juos akmenis, užkirto jiems kelią lipti. 13 Betgi radę užuovėją kalvos papėdėje, Holoferno vyrai surišo Achijorą virvėmis ir, palikę jį ten gulintį, sugrįžo pas savo valdovą. 14 Tada izraeliečiai, nusileidę iš savo miesto, jį užtiko. Išlaisvinę jį, jie parvedė į Betuliją. Jis buvo nutemptas pas jų miesto teisėjus. 15 Tomis dienomis teisėjais buvo Mikos sūnus Uzijas, iš Simeono giminės,[i3] Gotonielio sūnus Chabris ir Melchielio sūnus Charmis. 16 Jiems sušaukus visus miesto seniūnus, atskubėjo į sueigą ir visi jauni vyrai bei moterys. Pastatęs Achijorą visos sueigos viduryje, Uzijas klausinėjo jį apie tai, kas buvo įvykę. 17 Jis atsakė, papasakodamas jiems, kas buvo įvykę Holoferno taryboje, ir visa, ką jis buvo pasakęs asirų vadų akivaizdoje, ir kaip Holofernas gyręsis pasielgsiąs su Izraelio namais. 18 Žmonės, tai išgirdę, puolė kniūbsčia ir pašlovino Dievą, melsdamiesi: 19 „VIEŠPATIE, Dangaus Dieve, atsižvelk į jų įžūlybę! Užjausk mūsų žmones, matydamas jų bejėgiškumą! Šiandien pažvelk maloningai į veidus žmonių, kurie yra tau pašvęsti“. 20 Tada jie kalbėjo Achijorui, jį labai girdami, raminančiais žodžiais. 21 Uzijas, nusivedęs jį iš sueigos į savo namus, iškėlė puotą seniūnams. Tą visą naktį jie šaukėsi Izraelio Dievo, prašydami pagalbos. |
