1 Judita tarė: „Pradėkite giesmę mano Dievui būgneliais su žvangučiais, giedokite VIEŠPATIES šlovei su cimbolais. Giedokite jam naują giesmę, aukštinkite jį ir šaukitės jo vardo. 2 Nes VIEŠPATS yra Dievas, kuris triuškina kovos gretas ir stato sau stovyklą savo tautoje, – jis mane išgelbėjo iš engėjų rankų! 3 Asiras atžygiavo iš šiaurės kalnų, atėjo su nesuskaitoma daugybe savo kareivių. Savo miniomis pripildė slėnius, arkliais uždengė kalvas. 4 Gyrėsi sudeginsiąs mano žemę, sunaikinsiąs kalaviju mano jaunus vyrus, sutraiškysiąs žemėje mano mažylius, padarysiąs mano vaikus grobiu, išsivarysiąs mano mergeles. 5 Bet VIEŠPATS Visagalis sužlugdė juos moters ranka. 6 Jų galiūnas nekrito nuo jaunų vyrų rankų, nepaguldė jo Titanų sūnūs, nepuolė jo aukštaūgiai milžinai, bet Merario duktė Judita jį sužlugdė savo veido grožiu. 7 Ji nusivilko našlės drabužį, kad suburtų užgautuosius Izraelyje. Ji pasitepė veidą kvepalais, 8 susegė plaukus diadema ir apsivilko lininį apdarą, kad jį suviliotų. 9 Jos sandalai sužavėjo jo akis, jos grožis užbūrė jo protą, ir kalavijas nukirto jam galvą! 10 Nuo jos drąsumo persai drebėjo, jos drąsos medai išsigando. 11 Kai mano kuklieji suriko kovos šūkį, tuos apėmė klaikas. kai mano silpnieji šaukė, tie drebėjo. Išgirdę jų kovos šūkį, tie klykė ir leidosi bėgti. 12 Jaunų vergių sūnūs juos badė ir žalojo juos tarsi bėglių vaikus. Jie žuvo nuo gretų mano VIEŠPATIES! 13 Naują giesmę savo Dievui giedosiu: VIEŠPATIE, tu esi didis ir garbingas, nuostabus galybe, nenugalimas. 14 Visi tavo kūriniai tau tetarnauja, nes tu tarei, ir jie atsirado, – tiktai kvėpei, ir jie buvo sukurti, – nes nėra, kas apgalėtų tavo balsą. 15 Kalnai bus pajudinti nuo savo pamatų tarsi vanduo; tau žvilgtelėjus tirps uolos tarsi vaškas. Bet tavęs pagarbiai bijantiems esi be galo gailestingas. 16 Kiekvienos aukos malonus kvapas tau tėra niekniekis, ir visų deginamųjų aukų taukai tau tėra mažmožis, bet žmogus, bijantis VIEŠPATIES, yra didis. 17 Vargas tautoms, sukylančioms prieš mano giminę! VIEŠPATS Visagalis atmokės jiems, teismo dieną juos nubaus: ugniai ir kirmėlėms[i1] atiduos jų kūną. Kentėdami jie verks amžinai“. Padėka 18 Atvykę į Jeruzalę, jie puolė kniūbsčia prieš Dievą. Vos tik žmonėms apsivalius, buvo atnašautos jų deginamosios aukos, savanoriškos atnašos ir jų dovanos. 19 Judita pašventė Dievui ir visą Holoferno nuosavybę, kurią žmonės buvo jai atidavę, o tinklelį, kurį buvo pasiėmusi iš jo miegamojo, paaukojo kaip įžado atnašą. 20 Tris mėnesius žmonės šventė savo šventę Jeruzalėje prieš šventovę. Ir Judita pasiliko švęsti su jais. Juditos garsas 21 Praėjus toms dienoms, visi sugrįžo į savo paveldą. Judita parėjo į Betuliją ir liko gyventi savo ūkyje. Per visą gyvenimą ji buvo gerbiama visame krašte. 22 Daug kas norėjo ją vesti, bet ji neatsidavė nė vienam vyrui visą savo gyvenimą po to, kai jos vyras Manasas mirė ir buvo palaidotas. 23 Jos garsas plito vis labiau ir labiau, sulaukusi senatvės savo vyro namuose, mirė turėdama šimtą penkerius metus.[i2] Savo tarnaitei davė laisvę. Judita mirė Betulijoje ir buvo palaidota savo vyro Manaso oloje. 24 Izraelio namai jos gedėjo septynias dienas. Prieš mirdama ji išdalijo savo nuosavybę visiems savo vyro Manaso artimiesiems ir savo artimiausiems giminaičiams. 25 Niekad daugiau prie Juditos gyvos galvos ir ilgai dar po jos mirties niekas neišdrįso varginti izraeliečių.[i3] | 
