| Jdt 10 | Judita eina į Holoferno stovyklą 1 Judita, vos paliovusi šauktis Izraelio Dievo ir išsakiusi visus šiuos žodžius, 2 pakilo iš vietos, kur gulėjo kniūbsčia, pasišaukė savo tarnaitę ir nulipo į namus, kur gyvendavo šabo ir savo švenčių dienomis. 3 Ji nusijuosė ašutinę, kuria buvo apsijuosusi, nusivilko našlės drabužius, gerai išsimaudė ir pasitepė apsčiai brangiais kvepalais. Susisegusi plaukus, užsidėjo diademą ir apsirengė šventišku apdaru, kurį nešiodavo esant gyvam jos vyrui Manasui. 4 Apsiavė sandalais, užsidėjo grandinėles, apyrankes, žiedus, auskarus ir visas kitas savo puošmenas. Taip ji išsigražino, kad suviliotų akis visų vyrų, kurie tik ją pamatys. 5 [i1]Ji padavė savo tarnaitei vynmaišį vyno ir indą aliejaus, pripildė maišelį gruzdintų miežių, džiovintų figų papločių ir švarios duonos kepalų. Paskui suvyniojo visas savo lėkštes ir padavė jas tarnaitei nešti. 6 Jos leidosi į kelionę, eidamos Betulijos miesto vartų link. Atėjusios ten rado stovinčius Uziją su kitais miesto seniūnais – Chabriu ir Charmiu. 7 Pamatę ją pasikeitusios išvaizdos ir kitaip apsirengusią, jie buvo tiesiog apstulbinti jos grožio ir tarė jai: 8 „Tesuteikia tau mūsų protėvių Dievas malonės! Teapvainikuoja tavo užmojį sėkme Izraelio vaikų garbei ir Jeruzalės išaukštinimui“. Judita, pagarbinusi Dievą, 9 jiems tarė: „Liepkite atidaryti man miesto vartus, kad galėčiau išeiti ir įvykdyti tai, ką jūs man ką tik minėjote“. Jie tad įsakė jaunuoliams atidaryti jai vartus, kaip ji buvo prašiusi. 10 Tai padarius, Judita išėjo, savo tarnaitės lydima. Miesto vyrai lydėjo ją akimis, kol ji nulipo nuo kalno ir perėjo slėnį. Ten ji pradingo jiems iš akių. Asirai suima Juditą 11 [i2]Moteris, einančias tiesiai per slėnį, sulaikė asirų užkarda. 12 Suėmę Juditą, ją klausė: „Kokiai tautai tu priklausai? Iš kur ateini? Kur eini?“ – „Aš esu hebrajų duktė, – atsakė Judita, – bet aš bėgu nuo jų, nes jie tuojau taps jūsų grobiu. 13 Esu pakeliui pas jūsų kariuomenės vadą Holoferną, turėdama jam tikrą pranešimą. Aš parodysiu jam kelią, kuriuo eidamas jis gali užimti visą aukštumų sritį, neprarasdamas nė vieno iš savo vyrų, paimtų į nelaisvę ar nukautų“. 14 Vyrai, klausydamiesi jos paaiškinimo, spoksojo į jos veidą – jiems ji atrodė žavingai graži – ir jai tarė: 15 „Savo gyvastį tu išgelbėjai, atskubėdama pamatyti mūsų viešpatį. Eik tučtuojau į jo palapinę. Keletas iš mūsų tave palydės, kad tave jam į rankas perduotume. 16 Kai būsi jo akivaizdoje, neturėk širdyje baimės. Pasakyk jam, ką mums ką tik pasakei. Su tavimi jis gerai pasielgs“. 17 Išrinkę iš savo skaičiaus šimtą vyrų jai ir jos tarnaitei palydėti, jie nuvedė ją prie Holoferno palapinės. 18 Visa stovykla ūžė iš susidomėjimo, nes žinia apie jos atėjimą sklido iš palapinės į palapinę. Subėgusi minia apspito iš visų pusių Juditą, stovinčią prie Holoferno palapinės ir laukiančią, kol jam bus apie ją pranešta. 19 Jie žavėjosi jos grožiu, dėl jos stebėjosi izraeliečiais ir vienas kitam sakė: „Kas drįstų niekinti tautą, turinčią tarp savųjų tokių moterų? Negudru palikti gyvą nors vieną jų vyrų, nes jeigu mes juos paliktume laisvus, jie visam pasauliui galvą apsuktų!“ Judita susitinka su Holofernu 20 Holoferno asmens sargybiniai ir visi jo tarnai išėjo ir įvedė ją į palapinę. 21 Holofernas ilsėjosi savo lovoje, apgaubtoje su tinkleliu iš tamsiai raudonų siūlų ir aukso, smaragdų bei kitokių brangakmenių. 22 Kai jam buvo apie ją pranešta, jis, sekdamas paskui du sidabrinius deglus, atėjo į palapinės priekį. 23 Juditai susitikus su Holofernu ir jo tarnais, visi buvo sužavėti jos veido grožio. Ji puolė kniūbsčia, pareikšdama pagarbą, bet jo tarnai pakėlė ją nuo žemės. |
