1 „Lipk žemyn, sėskis į dulkes, mergele, – dukra Babilono![i1] Tau sosto nebėra, atsisėsk ant žemės, kaldėjų dukra! Dailiąja ir gašliąja nebūsi daugiau vadinama. 2 Imk girnas ir grūdus malk! Nuo veido šydą nusidenk! Skraistę nusimesk, blauzdas apsinuogink, braidyk po vandenį upėse. 3 Tavo nuogumas bus aikštėn iškeltas, matysis tavoji gėda. Atkeršysiu ir nepagailėsiu“, – 4 sako mūsų Atpirkėjas. Jo vardas – Galybių VIEŠPATS, Izraelio Šventasis. 5 Sėdėk tyli, pasitrauk į patamsį, kaldėjų dukra! Karalysčių viešpate nebūsi daugiau vadinama. 6 Buvau įpykęs ant savo tautos, savąjį paveldą buvau išniekinęs, į tavo rankas jį buvau atidavęs. O tu jam pagailos neparodei, – krovei ant senelių labai sunkų jungą. 7 Sakei tu sau: „Amžinai viešpatausiu!“ Sau neėmei šių dalykų į širdį, negalvojai, kuo tai galės pasibaigti. 8 Dabar išgirski šitą, išlepintoji, besijaučianti jaukiai, galvojanti širdy: „Aš, ir niekas kitas! Niekad našle netapsiu nei vaikų netekties neišgyvensiu...“ 9 [i2]Bet ir viena, ir kita ištiks tave staiga, tą pačią dieną. Vaikų netektis ir našlystė užgrius ant tavęs visu svoriu, nepaisant tavųjų užkeikimų gausybės ir visų tavo grasių kerėjimų galios. 10 Kadangi nedora būdama jauteisi saugi ir sakei sau: „Niekas manęs nemato!“ – tavo išmintis ir žinojimas išvedė tave iš kelio. Užtat ir sakei sau: „Aš, ir niekas kitas!“ 11 Užguls tave vargas, nemokėsi jo šalin nužavėti; užpuls tave nelaimė, nepajėgsi jos nuvyti. Staiga užklups tave galas, apie kurį nepagalvojai. 12 O dabar smaginkis savo kerėjimais ir gausybe savų užkeikimų, kuriais varginai save nuo pat jaunystės. Gal dar vis galvoji, kad jie bus tau naudingi? Gal jais baimę įvarysi! 13 [i3]Prisidarei daug vargo turėdama tiek patarėjų! Teateina ir tegelbėja dabar tave dangaus tyrinėtojai ir žvaigždžių stebėtojai, kurie per kiekvieną jaunatį numato, kas tau atsitiks. 14 Štai jie šiaudais pavirto, ugnis juos ryja, – neišgelbės jie net savęs nuo rajų liepsnų. Tai ne žarijos, prie kurių pasišildyti galėtum, tai ne židinys, prie kurio žmonės susėstų! 15 [i3]Šitaip tau tarnauja tavieji kerėtojai, su kuriais prekiavai nuo pat jaunystės. Kiekvienas jų savo keliu klajoja, – nėra nė vieno, kurs tave išgelbėtų. | 
