Viešpats yra vienintelis Dievas 1 „O dabar klausyk, Jokūbai, mano tarne, Izraeli, kurį išsirinkau!“ 2 Taip kalba VIEŠPATS, tavo kūrėjas, kuris auklėjo tave nuo pat gimimo ir tau padėjo: „Nebijok, Jokūbai, mano tarne, Numylėtini, kurį išsirinkau! 3 Apipilsiu vandeniu ištroškusią žemę, srovėmis sausumą palaistysiu; išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavųjų vaikų. 4 Jie sužels it žolė, kaip gluosniai paupiuose. 5 Vieni sakys: 'Aš VIEŠPATIES esu!' – kiti vadinsis Jokūbo vardu, o dar kiti ant rankos užsirašys[i1] 'VIEŠPATIES', – didžiuosis Izraelio vardu“. Tikrasis Dievas ir stabai 6 Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio karalius ir atpirkėjas, Galybių VIEŠPATS: „Aš esu pirmas, aš – paskutinis, kito dievo, be manęs, nėra. 7 Kas prilygsta man? Tegu pasirodo, – tegu pasako, pareiškia ir paaiškina man tai! Kas žiloje senovėje tautą sukūrė? Tai, kas turi įvykti, jiems tepasako! 8 Nenusigąskite, nebijokite! Argi aš jau seniai to nepaskelbiau ir neapreiškiau? Jūs gi mano liudytojai: Argi yra kitas Dievas, be manęs? Ar yra kokia nors Uola[i2], be manęs?“ 9 Niekingi tie visi, kurie daro stabų[i3] statulas, – jų branginamieji negali jiems nieko padėti. Jų garbintojai yra akli, stinga jiems išmanymo, – tik patys save kvailina. 10 Kas dievą daro ar liedina stabą nenorėdamas užsidirbti? 11 Stebėk, kaip jo garbintojai bus sugėdinti, nes jų meistrai tik marūs žmonės! Kai jie visi susirinks ir stosis prieš mane teismui, juos pagaus ir baimė, ir gėda apims. 12 Kalvis daro jį iš geležies, įpučia anglis, kūju kala stabą. Tvirta ranka jį doroja, kol išalksta ir pavargsta. Vandens negeria, todėl visiškai nusilpsta. 13 Stalius pamatuoja medį virvute ir nubraižo stabą rašikliu. Jis obliuoja medį obliumi, aprėžia jį skriestuvu ir išskobia iš jo atvaizdą vyro – dailaus žmogaus, tinkamą stovėti šventovėje. 14 Jis kertasi kedrus, pasirenka dar kiparisą ar ąžuolą iš medžių miške, o gal net kedrą pasodina, kad lietus jį užaugintų. 15 Dalį kamieno žmogus sunaudoja kurui: šildosi prie degančių malkų ir jomis pakuria ugnį krosnyje duonai kepti. Žmogus iš rąsto išsidrožia net dievą ir garbina jį, iš medžio pasidaro stabą ir kniūbsčias puola prieš jį. 16 Rąstgalį žmogus sudegina ugny, ant jos žarijų kepasi mėsą, sotinasi kepsniu, vis šildydamasis prie ugnies ir kartodamas: „O, kaip šilta man, net karšta darosi!“ 17 O kas dar liko iš medžio, dievą – savąjį stabą – droždinasi, klupčioja ir kniūbsčias puola prieš jį, maldaudamas: „Gelbėk, nes tu esi mano dievas!“ 18 Stabai nieko nežino, nieko negalvoja, nes jų akys apvilktos, – nemato jie akimis, nesupranta jie širdimi. 19 Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: „Rąstgalį į ugnį įmečiau, ant jo žarijų duonos išsikepiau, mėsos pasispirginau, pasisotinau. Nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstgalį garbinsiu?“ 20 Kas maitinasi pelenais,[i4] tą bus širdis apgavusi ir suvedžiojusi. Neišgelbės jis savęs ir nesakys: „Ar tas daiktas, kurį savo dešinėje laikau, nėra apgavystė?“ Viešpats – Kūrėjas ir Atpirkėjas 21 Nepamiršk šitų dalykų, Jokūbai, ir tu, Izraeli, nes tu mano tarnas! Sukūriau tave būti mano tarnu, nepamiršiu niekad tavęs, Izraeli! 22 Išsklaidysiu tavuosius nusižengimus kaip debesį, tavąsias nuodėmes kaip miglą. Sugrįžki pas mane, nes tave išpirkau. 23 Dangūs, džiūgaukite, nes VIEŠPATS tai padarė, valiuokite, žemės gelmės! Kalnai, šokite giedodami drauge su miškais ir visais jų medžiais! Nes VIEŠPATS išpirko Jokūbą, – per Izraelį parodys šlovę savo. Viešpaties galybė 24 Taip kalba VIEŠPATS, tavo atpirkėjas, kuris tave sukūrė motinos įsčiose: „Aš – VIEŠPATS, kuris sukūrė visatą ir vienas pats dangus ištempė... Kai klojau žemę, ar dar kas buvo su manimi? 25 Aš – tas, kuris nieku paverčia ženklus kerėtojų ir burtininkus padaro žiopliais. Aš – tas, kuris išminčius priverčia viską pergalvoti, padaro jų žinojimą kvailą. 26 Aš – tas, kuris tarno savojo žodį patvirtina, įvykdo paskelbtą jo pasiuntinių užmojį. Aš sakau Jeruzalei: 'Būk apgyvendinta!' Judo miestams: 'Būkite atstatyti!' Aš prikelsiu jų griuvėsius! 27 Aš – tas, kuris sako marių gelmėms: 'Išdžiūkite! Aš išsekinsiu jūsų šaltinius!' 28 Aš – tas, kuris taria Kyrui:[i5] 'Tu – mano kerdžius!' Visa, ką aš noriu, jis įvykdys. Jis tars Jeruzalei: 'Būk atstatyta!' – o apie Šventyklą sakys: 'Tebūna dedami pamatai!'“ | 
