BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 20 Trečiad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Izaijo knygaSkyrius: 38

 Izaijo knyga
  
Iz 38

Hezekijo liga ir išgijimas

1 Tomis dienomis[i1] Hezekijas sunkiai susirgo ir buvo prie mirties. Pranašas Izaijas, Amozo sūnus, pas jį atėjo ir jam tarė: „Šitaip kalba VIEŠPATS: 'Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi tu tuojau, nebeišgysi'“. 2 Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI:

3 „Atsimink, meldžiu, VIEŠPATIE, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas tai, kas tau patinka!“ Ir ėmė Hezekijas graudžiai verkti.

4 Tada Izaijas išgirdo VIEŠPATIES žodį: 5 „Eik pas Hezekiją[i2] ir jam pasakyk: 'Taip kalba VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas: girdėjau tavo maldą ir tavo ašaras mačiau. Pagydysiu tave: po trejeto dienų tu jau pajėgsi nueiti į VIEŠPATIES šventyklą, – penkiolika štai metų aš pridėsiu prie tavųjų dienų! 6 Be to, tave ir šitą miestą nuo Asirijos karaliaus išgelbėsiu. Aš būsiu skydas šitam miestui!'“

7 {Izaijas kalbėjo:} „Ženklas iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys tai, ką tau pažadėjo, bus šitoks: 8 žiūrėk! Šešėliui, jau nusileidusiam dešimčia pakopų ant laiptų į Ahazo prieangį,[i3] leisiu vėl grįžti dešimčia pakopų“. Ir saulė grįžo dešimčia pakopų, kuriomis ji buvo nusileidusi.

Hezekijo padėkos giesmė

9 Giesmė, kurią Judo karalius Hezekijas sudėjo pasveikęs iš savo ligos.

10 Aš pagalvojau:

„Patį savo dienų vidurdienį[i4] turiu iškeliauti!

Vartai Šeolo atims man likusius metus“.

11 Aš tariau:

„Nebematysiu VIEŠPATIES[i5] niekad daugiau gyvųjų šalyje,

nebežvelgsiu niekad daugiau į jokį žemėje gyvenantį žmogų“.

12 Pastogė manoji lyg piemenų palapinė nugriauta[i6]

ir numesta šalin nuo manęs.

Mano gyvenimą tu austi pabaigei kaip audėjas,

nukirpai mane it paskutinį siūlą nuo šeivos.

Dieną ir naktį tu vedi mane į pabaigą, –

13 lig aušros šaukiuosi pagalbos.

Tarsi liūtas jis visus mano kaulus triuškina, –

{dieną ir naktį tu vedi mane į pabaigą}.

14 Čiršku tarsi parskridusi kregždė, dejuoju tarsi balandis.

Nuvargsta man akys, žvelgdamos aukštyn į dangų:

esu aš skurdžius, Viešpatie! Užstok mane!

15 Ką galiu aš jam sakyti?[i7] Jis kalbėjo man!

Jis pats tai padarė!

Eisiu pirmyn žingsniukais per visus metus savo,

nors mano siela ir yra pilna kartėlio.

16 Tie gyvuoja, kuriuos Viešpats globoja. –

tau {priklauso} mano gyvenimo dvasia.

Tu man davei sveikatą ir gyvybę,

17 todėl mano kartėlis pavirto ramybe.

Tu apsaugojai mane nuo mirties bedugnės,

nes mano nuodėmėms visoms atsukai nugarą.[i8]

18 Juk Šeole[i9] niekas tau nedėkoja,

nei Mirtis tavęs nešlovina, –

kas eina į giliąją duobę, nebesitiki tavo gerumo.

19 Gyvasis – tiktai gyvasis tau tedėkoja,

kaip šiandien kad aš darau.

Apie ištikimybę tavąją tėvai pasakos vaikams.

20 VIEŠPAČIUI patiko mus išgelbėti!

Giedosime ir kankliuosime mes VIEŠPATIES namuose

visas savo gyvenimo dienas.

21 Kai Izaijas pasakė: „Tegu jie nuneša figų košės, tepatepa

ja išbėrimą, ir jis pagis“, Hezekijas paklausė: „O koks gi

ženklas, kad vėlei pakilsiu aš į VIEŠPATIES namus?“

  
Išnašos:
1Iz 38,1: Tomis dienomis
2Iz 38,5: Karalius Hezekijas mirė 687 m. prieš Kristų. Atrodo, kad ši liga buvo jį varginusi 702 m. prieš Kristų – penkiolika metų anksčiau.
3Iz 38,8: Laiptai į Ahazo prieangį: šis vertimas remiasi hebrajiškuoju Izaijo knygos tekstu, rastu tarp Negyvosios jūros ritinių. Žr. 2 Kar 23,12.
4Iz 38,10: Patį savo dienų vidurdienį: mirtis nė pusės savo amžiaus dienų nesulaukus. Žr. Ps 55,24; 102,25.
5Iz 38,11: Matyti VIEŠPATĮ: eiti į šventyklą ir dalyvauti pamaldose.
6Iz 38,12: Abi metaforos paryškina patirtį, kad mirtis žmogų užklumpa staiga ir yra gyvenimo žemėje baigmė.
7Iz 38,15: Ką galiu aš jam sakyti? Poetui trūksta žodžių deramai išreikšti padėką. Žr. Ps 116,3. Jis pats tai padarė: Dievas išgydė.
8Iz 38,17: ... mano nuodėmėms visoms atsukai nugarą: vaizdus nuodėmių atleidimo paaiškinimas, tarsi Dievas nebematytų jų ar nebesirūpintų jomis. Paprastai šis posakis vartojamas kalbant apie žmones, kurie užmiršta Dievą. Žr. 1 Kar 14,9; Ez 23,35; Ps 50,17.
9Iz 38,18-38,19: Senovinė mirusiųjų šalies samprata – Hadas graikiškai, Šeolas hebrajiškai, kaip požemio karalystė, – neįžvelgė jokios mirusiųjų veiklos ar jokio jausmo. Mirusieji buvo tamsybių ir užmaršties apsupti. Ir hebrajai panašiai suprato mirusiųjų būklę bemaž iki Kristaus laikų, – tada Dievas aiškiai apreiškė žmogaus pomirtinį gyvenimą. Žr. Išm 3.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Izaijo knygaSkyrius: 38