1 Tai išgirdęs, karalius Hezekijas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus. 2 O prievaizdą Eljakimą, karalystės raštvedį Šebną ir kunigijos seniūnus, apsivilkusius ašutine, pasiuntė pas pranašą Izaiją, Amozo sūnų. 3 Jie kreipėsi į pranašą: „Taip kalba Hezekijas: 'Ši diena yra nelaimės, bausmės ir gėdos diena. Kūdikiams atėjo metas gimti, bet nėra jėgų juos pagimdyti![i1] 4 Teišgirsta VIEŠPATS, tavo Dievas, žodžius Rab-Šakės, kurį jo valdovas, Asirijos karalius, atsiuntė, kad įžeistų gyvąjį Dievą! Tenubaudžia jį VIEŠPATS, tavo Dievas, už žodžius, kuriuos girdėjo! Sukalbėk maldą už likutį, kuris yra čia...'“ 5 Karaliaus Hezekijo tarnai atėjo pas Izaiją. 6 Izaijas jiems atsakė: „Valdovui savo pasakykite: 'Taip kalba VIEŠPATS. Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai tyčiojosi iš manęs. 7 Štai įkvėpsiu aš jam dvasią tokią, kad, išgirdęs žinią, jisai grįš į savo kraštą. Ten aš padarysiu, kad jis žus nuo kalavijo'“. 8 Rab-Šakė sugrįžo ir rado Asirijos karalių kariaujantį su Libna. Jis sužinojo, kad karalius buvo palikęs Lachišą. 9 Tuo tarpu Asirijos karalius gavo žinią apie Tirhaką,[i2] Etiopijos karalių: „Jis pakilo karo žygiui prieš tave!“ Išgirdęs apie tai, jis vėl siuntė pasiuntinius pas Hezekiją, kad pasakytų: 10 „Taip sakysite Hezekijui, Judo karaliui: 'Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė Asirijos karaliaus rankose neatsidurs. 11 Juk tu pats esi girdėjęs, ką Asirijos karaliai yra padarę su kitais kraštais, sunaikindami juos visiškai! O tu būsi išgelbėtas? 12 Argi tautas, kurias sunaikino mano protėviai, vadavo jų dievai – Gozaną, Haraną, Rezefą ir edeniečius Telesare? 13 Kur nūnai karalius Hamato, karalius Arpado ar karalius Sefarvajimų miesto, karalius Henos ar karalius Ivos?'“ 14 Hezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių rankų ir jį perskaitė. Tuomet palipo į VIEŠPATIES Namus ir, išskleisdamas jį, 15 kreipėsi malda į VIEŠPATĮ: 16 „Galybių VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis! Tu vienas esi Dievas virš visų žemės karalysčių. Tu sukūrei dangus ir žemę.[i3] 17 Palenk man savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Savo akis atverki, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius laiško, kurį atsiuntė Sancheribas, kad pasityčiotų iš gyvojo Dievo. 18 Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė visas tautas ir jų kraštus, 19 o jų dievus į ugnį sumetė, – jie sunaikino juos, nes jie nebuvo dievai, bet tik žmogaus rankų padarai, medis ir akmuo. 20 Nūnai, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus iš jo rankų, kad žinotų visos karalystės žemėje, jog tu, VIEŠPATIE, vienas teesi Dievas!“ Sancheribo nubaudimas 21 Tada Izaijas, sūnus Amozo, pasiuntė Hezekijui šitokį žodį: „Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo maldą dėl pagalbos prieš Sancheribą, Asirijos karalių. Tai žodis, kurį VIEŠPATS ištarė jam: 22 „Niekina tave, tyčiojasi iš tavęs mergelė, Ziono dukra; kraipo galvą tau už nugaros dukra Jeruzalė. 23 Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai, prieš ką pakėlei savo balsą, įžūliomis akimis žvelgei? – Prieš Izraelio Šventąjį! 24 Per savo tarnus tu įžeidei Viešpatį. Sakei: „Su aibe savųjų vežimų kalnų viršūnes pasiekiau, pačias Libano kalnų atšlaites; iškirtau aukštuosius jo kedrus, puošniuosius kiparisus; pasiekiau aukščiausią viršūnę, jos miško patį tankumyną. 25 Kasiau šulinius ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose; savo kojų padais išdžiovinau visas upes Egipto“. 26 „Argi tu negirdėjai, kad tai esu patvarkęs nuo senų laikų? Tai, ką esu nulėmęs nuo senų senovės, tai dabar įvykdžiau! Dėl to miestus tvirčiausius tu sugriauti galėjai, krūvomis griuvėsių juos pavertei. 27 Bejėgiai buvo jų gyventojai, išgąsčio ir gėdos apimti, tarsi žolės laukuose, kaip gležna žaluma, kaip žolė ant stogų pučiant rytų vėjui. 28 Ar ilsies tu, ar ateini, ar išeini, ar esi įniršęs ant manęs – viską aš žinau! 29 Todėl, kad niršai tu ant manęs ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis, įversiu savo kablį tau į šnerves, pažabosiu savo žąslais tau nasrus. Tuo pačiu keliu, kuriuo čion atėjai, tave atgal aš parvarysiu“. 30 „{Hezekijau,} šis tau bus ženklas:[i4] šiais metais valgysi, ką duos atolas, o kitais – kas užaugs nesėta, o trečiaisiais metais vėlei sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais! 31 Judo namų likučiai įleis vėlei žemėn šaknis, vėlei neš vaisius aukštai šakose. 32 Iš Jeruzalės sklis likutis, nuo Ziono kalno išlikusieji. Uolumas Galybių VIEŠPATIES tai padarys!“ 33 Todėl apie Asirijos karalių VIEŠPATS sako: „Jis neįsiverš į šitą miestą, nei vienos strėlės prieš jį nepaleis, nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils. 34 Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šitą miestą. Tai yra VIEŠPATIES žodis! 35 Aš apginsiu jį dėlei savęs ir dėl savo tarno Dovydo“. 36 VIEŠPATIES angelas[i5] atėjo į asirų stovyklą ir užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. Išaušus rytui, visur gulėjo lavonai. 37 Sancheribas, Asirijos karalius, pasitraukė ir grįžo į Ninevę. 38 [i5]Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventovėje, nužudė jį kalaviju du jo sūnūs – Adramelechas ir Šarezeris. Abu pabėgo į Ararato kraštą. Karaliumi vietoj jo tapo jo sūnus Esarhadonas. | 
