1 Ateikite, tautos, ir išgirskite, klausykitės atidžiai, gentys! Teišgirsta žemė ir tai, ko ji pilna, pasaulis ir visi jo kūriniai. 2 VIEŠPATS yra įpykęs ant visų tautų ir įšėlęs ant visų jų galybių. Paliko prapulčiai jas, atidavė sunaikinti kaip atnašą. 3 Jų užmuštieji bus metami į gatves – jų lavonai maitos tvaiku dvoks, kalnai permirks jų krauju, 4 visos kalvos bus juo paplūdę. Kaip knyga užsiskleis dangus, kris jo visos galybės, kaip krinta lapai nuo vynmedžio ar nuo figos medžio. 5 Kai mano kalavijas bus iškeltas danguje, staiga jis kris ant Edomo, ant tautos, kurią aš palikau prapulčiai, teismui. 6 Laiko VIEŠPATS rankoje kalaviją, kruviną visą, aptekusį riebalais, ėriukų ir ožių krauju, avinų inkstų taukais, nes VIEŠPAČIUI kruvina auka Bozroje, didelis kraujo liejimas Edomo krašte. 7 Buivolai kris kartu su jais, jautukai – kartu su jaučiais. Nuo kraujo jų kraštas bus girtas, jų žemė persunkta atnašų taukais. 8 VIEŠPAČIUI priklauso diena keršto, atpildo metai už Zioną. 9 Edomo upėse vanduo pasrus degutu, dulkės jame virs siera, jo kraštas taps liepsnojančios dervos žeme. 10 Neužges nei naktį, nei dieną, be paliovos kils dūmų debesys. Žemė per kartų kartas bus tuščia, per amžių amžius niekas per ją neis. 11 Kuosa ir ežys ją užvaldys, apsigyvens apuokas ir varnas. VIEŠPATS matuos ją sąmyšio mastu ir dykynės svambalu, – satyrai[i1] ten jausis kaip namie. 12 Edomo kilmingųjų daugiau nebeliks, nebebus ką skelbti karaliumi, – didžiūnų jau nebėra. 13 Užžels jų rūmai brūzgynais, usnimis ir šilojais – jų pilys. Kraštas virs šakalų valdomis, taps stručių lindyne. 14 Laukinės katės susitiks su hienomis, satyrai vienas kitam šūkaus. Netgi Lilita[i2] ilsėsis ten, – ji ras sau poilsiui vietą. 15 Šokli angis ten sau lizdą kraus, dės kiaušinius, išperės vaikus ir augins savo paunksmėje. Būriuosis ten netgi pesliai, kiekvienas jų su savo patele. 16 Suraskite knygoje VIEŠPATIES[i3] ir paskaitykite, ką ji sako: „Nė vienas tų gyvūnų atsirasti nedels, nes taip paliepė lūpos VIEŠPATIES ir jo dvasia visus ten surinks. 17 Jis pats jiems likimą paskyrė ir rankos savosios mastu jų dalį žemėje atidalijo“. Amžinai ji priklausys jiems, gyvens jie ten per kartų kartas. | 
