Prieš sąjungą su Egiptu 1 Vargas tiems, kurie leidžiasi į Egiptą sau pagalbos ieškoti, kliaujasi žirgais, kurie pasitiki vežimais, nes jų daug, ir raiteliais, nes jų pulkai stiprūs, tačiau į Izraelio Šventąjį nekelia akių nei tariasi su VIEŠPAČIU! 2 Bet juk ir jis yra išmintingas! Jis sukėlė nelaimę, savo žodžių neatsiėmė! Jis pakils prieš nedorėlių namus ir prieš tuos, kas padeda piktadariams. 3 Egiptiečiai – žmonės, o ne Dievas, jų žirgai – kūnas, ne dvasia. Kai VIEŠPATS savo ranką tik išties, gynėjas parpuls, drauge su juo kris jo ginamasis, – juodu abu kartu pražus. 4 VIEŠPATS man kalbėjo taip: „Kaip liūtas ar liūtukas urzgia dėl savo grobio ir, susitelkus prieš jį būriui piemenų, nei išsigąsta jų šauksmų, nei dreba dėl jų daromo triukšmo, toks bus Galybių VIEŠPATS, kai nužengs kovoti ant Ziono kalno ir jo kalvos. 5 Kaip sparnus išskėtę paukščiai gina jauniklius, taip Galybių VIEŠPATS gins Jeruzalę, saugos ir vaduos, globos ir gelbės ją. 6 Sugrįžkite pas jį, Izraelio vaikai, pas tąjį, kurį taip baisiai įžeidėte. 7 Tą dieną kiekvienas iš jūsų atmes su panieka savo sidabrinius ir auksinius stabus, kurių savo nuodėmingomis rankomis prisidarėte. Asirijos žlugimas 8 Asiras kris nuo kalavijo, kuris bus ne žmogaus, – ne žmogaus kalavijas jį paguldys. Jis bėgs nuo kalavijo, o jo jauni kariai eis į lažą. 9 Jo uola[i1] iš baimės pasitrauks, o jo didžiūnai paklaikę vėliavas paliks. Tai žodis VIEŠPATIES, kurio liepsna Zione, žaizdras Jeruzalėje! | 
