Sąjunga su Egiptu – bevertė 1 „Vargas maištingiems vaikams, – sako VIEŠPATS, – kurie vykdo užmojį, tačiau ne mano, ir daro sąjungas, tačiau ne mano dvasios, kraudami nuodėmę ant nuodėmės. 2 Jie leidžiasi keliauti į Egiptą, tačiau manęs nepasiklausia. Jie pasitiki faraono apsauga, ieško prieglaudos Egipto šešėlyje. 3 Faraono apsauga gėdą jiems užtrauks, dangstymasis Egipto šešėliu juos pažemins. 4 Nors jo didikai yra Zoane ir jo pasiuntiniai pasiekia Chanesą, 5 visi gėdisi tautos, kuri jiems nenaudinga, – jokios pagalbos, jokios naudos, vien tik gėda ir priekaištai.“ 6 {Ištarmė apie Negebo gyvūnus} Per kraštą, pavojingą ir neramų, ten, kur liūtė ir riaumojantis liūtas, kur angis ir skraidančioji gyvatė,[i1] jie gabena savo turtą ant asilų nugarų ir lobius savus ant kuprių keterų tautai, iš kurios jiems nėra naudos, – 7 į Egiptą, kurio pagalba bevertė ir tuščia – užtat ir vadinu jį „numalšintu Rahabu“.[i2] 8 O dabar eik ir užrašyk[i3] tai jųjų akyse lentoje, pažymėk tvirtai knygoje, kad būtų liudijimas ateities laikams, visad ir per amžius. 9 Tai maištinga tauta, melagiai vaikai, – vaikai, kurie atsisako paklusti VIEŠPATIES įstatymui. 10 Regėtojams jie sako: „Neturėkite jokių regėjimų!“ O pranašams: „Nepranašaukite mums tiesos, bet kalbėkite apie tai, kas mums malonu, pranašaukite apie dausas! 11 Krypkite iš kelio, sukite į šoną nuo tako! Šalin mums iš akių su Izraelio Šventuoju!“ 12 Todėl taip sako Izraelio Šventasis: „Kadangi šitą žodį atmetate, kliaunatės ir viliatės jėga ir apgaule, 13 užtat ši jūsų kaltė bus jums kaip pralaužtas plyšys aukštame mūre. Platėdamas nuo viršaus iki jo pamatų, sugniuždo plyšys mūrą staiga – akimoju. 14 Subyra it ąsotis, kurį puodžius taip be gailesčio sudaužo, kad tarp trupinių nerasi net šukės žarijoms pasižerti iš židinio ar vandeniui pasisemti iš tvenkinio. 15 Viešpats DIEVAS, Izraelio Šventasis, šitaip pasakė: „Grįžimu ir atsidavimu būsite išgelbėti, ramybė ir pasitikėjimas yra jūsų jėga“. Bet nenorėjote jūs to! 16 „Ne! – jūs tarėte. – Mes ant žirgų pabėgsime!“ Puiku, bėkite! „Ristūnais mes nuskriesime!“ Jūsų persekiotojų žirgai bus eiklesni! 17 Tūkstantis drebės, kai vienas pagrasys. Kai grasys penki, visi šoksite bėgti ir bėgsite tol, kol jūsų likutis bus kaip vėliavakotis ant kalno, kaip ženklas ant kalvos. 18 O vis dėlto VIEŠPATS delsia, kad parodytų jums malonę, o vis dėlto jis pakils, kad jums atleistų, nes VIEŠPATS yra teisingumo Dievas. Palaiminti visi, kurie pasitikėdami jo laukia! 19 O, Ziono tauta, tau, gyvenančiai Jeruzalėje, nebereikės daugiau verkti! Jis bus maloningas tau, kai pagalbos jo šauksies, jis atsilieps, kai tik išgirs tave. 20 VIEŠPATS duos jums duonos, kurios jums reikia, ir vandens, kurio trokštate. Daugiau nebesislėps tavasis Mokytojas,[i4] – akimis regėsi savo Mokytoją. 21 Jeigu nuklystum nuo kelio į dešinę ar į kairę, jo balsą iš už nugaros girdėsi tau sakantį: „Štai tikrasis kelias! Juo eikite!“ 22 Laikysite netyrais savo sidabruotus stabus ir savo auksu dengtas statulas, – meskite juos šalin it nešvarius skudurus, tardami: „Lauk iš čia!“ Būsima Ziono gerovė 23 Tuomet jis duos lietaus pasėliams, kada tik pasėsi sėklą dirvoje. Kviečiai, pribrendę dirvoje, bus maistingi ir gausūs. Plačiose ganyklose tą dieną ganysis tavo galvijai. 24 Jaučiai ir asilai, padedą įdirbti laukus, gaus ėsti pašaro sūdyto, jiems pažerto bertuve ir šake. 25 Visur – ant aukštų kalnų, ant didelių kalvų sruvės vandens pilni upeliai. Didžiųjų žudynių dieną, kai bokštai grius, 26 mėnulio šviesa bus tokia šviesi kaip saulės, o saulės šviesa bus septyniskart šviesesnė, – kaip šviesa septynių dienų. Tą dieną VIEŠPATS aptvarstys žaizdą savo tautos, jis išgydys mėlynes, padarytas jo smūgių. Dievas nubaus Asiriją 27 Žiūrėk! Vardas VIEŠPATIES[i5] ateina iš toli, degdamas rūstybe, ant žemę gaubiančių debesų! Jo lūpos pilnos pykčio, o jo liežuvis – it viską ryjanti ugnis. 28 Jo alsavimas kaip potvynis kalnų upelio, staiga apsėmęs iki kaklo, vėtys tautas pražūtingu rėčiu ir pažabos tautų nasrus apgaulingais žąslais, vedančiais iš teisingo kelio. 29 O jūs giesmes giedosite, kaip naktį tą, kai šventė švenčiama, džiaugsitės iš širdies it maldininkai, kai, fleitos garsų lydimi, į VIEŠPATIES kalną – į Izraelio Uolą žengia. 30 Pakels didingą savo balsą VIEŠPATS, parodys rankos savosios triuškinantį smūgį šėlstančiu įniršiu, ryjančia ugnies liepsna, liūtimi, audra ir kruša. 31 Asirai siaubo bus apimti, girdėdami VIEŠPATIES balsą ir lazda mušami. 32 Kas kartą, kai jiems kirs bausmės rykštė, kuria juos VIEŠPATS plaks, – būgnai dundės ir lyros skambės. Grakščiu šokio judesiu jis kovoja su asirais! 33 Seniai jau sukrautas laužas,[i6] jis karaliui skirtas, aukštas tas laužas ir platus. Ugnies daug ir malkų krūva, VIEŠPATIES alsavimas kaip sieros upė jį padega. | 
