1 [i1]Valdovas, Galybių VIEŠPATS, atims iš Jeruzalės ir Judo paramą ir paspirtį, – visas maisto ir vandens atsargas, 2 karžygį ir karį, teisėją ir pranašą, žynį ir seniūną, 3 penketo dešimčių vadą ir didžiūną, patarėją, įgudusį amatininką ir išmanų raganių. 4 Berniūkščius duosiu jiems valdovais, – viešpataus savivalė, užgaida. 5 Žmonės engs vieni kitus, kiekvienas skriaus savo artimą, – paaugliai įžūliai elgsis su senukais, niekšai – su garbiais asmenimis. 6 Jeigu kas nors ir stvertų savo brolį savo tėvo namuose, sakydamas: „Tu turi drabužių! Būk mūsų valdovas, tebūna šie griuvėsiai tavo rankoje!“ – 7 Tada, tą pačią dieną, anas ginsis, sakydamas: „Netvarstysiu žaizdų! Mano namuose nei duonos nėra, nei drabužių. Nepadarysite manęs tautos valdovu“. 8 Jeruzalė klumpa, ir Judas krinta, nes savo žodžiais ir darbais jie užgauna VIEŠPATĮ, nepaiso jo šlovingo Artumo.[i2] 9 Pats jų pasipūtimas juos smerkia, savo nuodėmėmis jie didžiuojas kaip Sodoma, – jų neslepia. Vargas jiems! Nelaimę jie patys sau užsitraukia. 10 Laimingi teisieji, nes jiems bus gerai – jie maitinsis savo darbų vaisiais. 11 Vargas nedorėliui! Jam visiškai nesiseks, – pagal jo rankų darbus jam bus atmokėta. 12 Mano tauta! Vaikai ją niokoja, moterys ją valdo! O mano tauta, tave vadai suvedžioja, nes sunaikina takus, kuriais žengti turėtum. 13 VIEŠPATS pakyla ir užveda bylą, stojas teisti savo tautos. 14 VIEŠPATS ateis ir apkaltins savo tautos seniūnus ir vadus: „Jūs tie, kurie prarijote vynuogynus, ką pavogėte iš varguolių, tebėra jūsų namuose. 15 Kaip jūs drįstate niokoti mano tautą, šerti vargšams per veidus?“ – klausia Valdovas, Galybių VIEŠPATS. 16 VIEŠPATS kalbėjo: „Kadangi Ziono dukros yra tokios išdidžios ir vaikšto ištempusios kaklus, akimis vylingai šaudydamos, kojom žvangindamos apavų papuošalus ir meilindamosi kiekvienu žingsniu...“ 17 Viešpats nubers Ziono dukrų viršugalvius šašais, – VIEŠPATS apnuogins jų galvas.[i3] 18 Tą dieną VIEŠPATS atims grožį ir kojų papuošalų, ir plaukų tinklelių, ir mėnulėlių, 19 ir auskarų, ir apyrankių, ir šydų, 20 ir kepuraičių, ir rankogalių, ir juostų; ir kvepalinių, ir talismanų, 21 ir žiedų, ir nosies grandinėlių;[i4] 22 ir išeigos drabužių, ir apsiaustų, ir skarų, ir rankinukų; 23 ir skraisčių, ir lino liemenių, ir turbanų, ir skepetų. 24 Vietoj kvepalų – pelėsiai, vietoj prijuostės – virvė, vietoj šukuosenos – plikė, vietoj išeigos drabužių – maišas. Gėda vietoj grožio! 25 Tavo vyrai kris nuo kalavijo, karžygiai kris mūšyje. 26 Aimanuos ir liūdės jos vartai, nuniokota ji sėdės ant žemės. | 
