Jeruzalės likimas 1 Ai, Arieli,[i1] Arieli, mieste, kurį apsupęs buvo Dovydas! Metus leiskite po metų, vieną po kitos šventes švęskite. 2 Aš suvarginsiu Arielį, bus jame dejonių ir raudų, – Jeruzalė bus man lyg Arielis. 3 Apsupsiu ją kaip Dovydas, apstatysiu ją saugų bokštais, apjuosiu apgulos pylimu. 4 Parblokšta ant žemės kalbėsi, iš dulkių aidės tavieji žodžiai. Tarytum iš po žemės bylotų vėlė – toks girdėsis tavo balsas, o tavo žodžiai bus tarsi šnabždesys iš dulkių. 5 Vis dėlto tavo priešų pulkai bus kaip smulkios dulkės, o gausieji engėjai – it vėjo blaškomi pelai. Kai netikėtai – vienu akimoju – 6 Galybių VIEŠPATS aplankys tave perkūnija, žemės drebėjimu, galingu ūžesiu, viesulu, audra ir liepsna rajos ugnies, 7 tada kaip sapnas, kaip nakties regėjimas bus minia[i2] visų tautų, kovojančių su Arieliu, su visais jų apgulos įtvirtinimais. 8 Kaip alkanas sapnuoja, kad valgo, tačiau nubunda toks pat alkanas, arba kaip trokštantis sapnuoja, kad geria, tačiau nubunda pavargęs ir troškulio kamuojamas, – taip bus ir tautų miniai, kovojančiai su Ziono kalnu. Aklumas ir užsispyrimas 9 Būkite neryžtingi, pečiais gūžčiokite, apakinkite save ir būkite akli![i3] Būkite girti, bet ne nuo vyno, svyruokite, bet ne nuo svaigaus gėrimo! 10 Gilaus snaudulio dvasią VIEŠPATS išliejo ant jūsų. Jisai aptemdė jūsų akis – pranašus ir jūsų galvas – regėtojus. 11 Viso šito regėjimas jums yra tarsi užantspauduotos knygos žodžiai. Kai ją paduoda mokančiam skaityti ir sako: „Paskaityk ją!“ – jisai atsako: „Negaliu, nes ji užantspauduota!“ 12 O kai ją paduoda skaityti nemokančiam ir sako: „Paskaityk ją!“ – tas atsako: „Nemoku skaityti!“ 13 Viešpats ištarė: „Kadangi ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, vien tik lūpomis tegarbina mane, – jos širdis yra nutolusi nuo manęs, – tik žmonių išmoktu įstatymu tesiremia mano garbinimas, 14 todėl aš vėl nustebinsiu šią tautą taip nepaprastai, kad jos išminčių išmintis nueis niekais ir protingųjų įžvalgumas pradings“. 15 Vargas tiems, kurie nuo VIEŠPATIES slepia giliai savo planus! Patamsy daro savo darbus, tardami: „Kas mus mato? Kas mus pažįsta?“ 16 Jūs dalykus aukštyn kojomis verčiate! Argi puodžius yra lygus moliui? Tarsi dirbinys sakytų apie savo dirbėją: „Jis manęs nepadarė!“ Arba kūrinys tartų apie savo kūrėją: „Nieko jis neišmano!“ Išpirkimas 17 Ar ne tiesa, kad netrukus pavirs Libanas vešliais laukais,[i4] o vešlieji laukai bus sodu laikomi? 18 Tą dieną kurčiai išgirs knygos žodžius, iš savo niūrios tamsybės aklieji praregės. 19 Kuklieji vėl džiaugsis VIEŠPAČIU, vargšai džiūgaus dėl Izraelio Šventojo. 20 Engėjų nebebus, šaipūnai prapuls, sunaikinti bus piktanoriai, – 21 tie, kurie žodžiu padaro žmogų nusikaltėliu, spęsdami vartuose pinkles jo gynėjui, palikdami teisųjį tuščiomis rankomis. 22 Tikrai, šitaip kalba VIEŠPATS, Jokūbo namų Dievas, kuris išpirko Abraomą:[i5] „Dabar Jokūbui gėdytis nebereikės, jo veidas iš baimės nebebals. 23 Kai matys jis – jo vaikai, ką mano rankos jiems padarė, šlovins mano vardą, garbins Jokūbo Šventąjį, pagarbiai pripažins galybę Izraelio Dievo. 24 Tuomet klaidžiojantiems dvasia grįš išmanymas, murmantieji leisis pamokomi“. |