^1 [i1]„Šio viso įsakymo, kurį aš šiandien tau duodu, turite ištikimai laikytis, kad klestėtumėte ir daugėtumėte bei pajėgtumėte įeiti ir paveldėti kraštą, kurį VIEŠPATS pažadėjo priesaika jūsų protėviams. ² Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne. ³ Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona,^[i2] bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų. ⁴ Per tuos keturiasdešimt metų drabužiai ant tavo nugaros nesusinešiojo ir tavo kojos nesutino. ⁵ Žinok tad savo širdyje, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, baudžia tave, kaip žmogus kad baudžia savo sūnų. ⁶ Todėl laikykis VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, eidamas jo keliais ir jo pagarbiai bijodamas, ⁷ nes VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; ⁸ kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus; ⁹ kraštą, kur galėsi valgyti duonos nestokodamas, kur jums nieko netrūks; kraštą su geležies uolomis; kraštą, iš kurio kalvų galėsi kasti varį. ¹⁰ Kai būsi ligi soties privalgęs, šlovink VIEŠPATĮ, savo Dievą, už puikųjį kraštą, kurį jis tau yra davęs.

¹¹ Rūpinkis, kad neužmirštum VIEŠPATIES, savo Dievo, laikydamasis jo įsakymų, įsakų ir įstatų, kuriuos aš tau šiandien duodu. ¹² Kai tu būsi sočiai pavalgęs, būsi pasistatęs gerus namus ir juose gyvensi; ¹³ kai tavo galvijų bandos ir avių kaimenės bus padaugėjusios, tavo sidabras ir auksas bus pagausėję, ir visa, kas tau priklauso, bus suklestėję, ¹⁴ tuomet saugokis, kad tavo širdis neišpuiktų, užmiršdama VIEŠPATĮ, savo Dievą, išvedusį tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų, ¹⁵ vedusį tave per plačią ir baisią dykumą, pilną ugningų žalčių ir skorpionų, – išdegusią ir be jokio vandens žemę, – davusį tau vandens iš titnago uolos ¹⁶ ir maitinusį tave mana, tavo protėviams nežinomu maistu, idant padarytų tave nuolankų ir išbandytų tik tavo ateities labui. ¹⁷ Nesakyk sau širdyje: 'Mano paties galybė ir mano paties rankos jėga sukrovė man šiuos turtus'. ¹⁸ Atsimink tad, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tas, kuris tau duoda galybę būti turtingam, idant patvirtintų savo Sandorą, kuria jis prisiekė tavo protėviams, kaip jis ir šiandien daro. ¹⁹ Bet jei tu, užmiršęs VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi paskui kitus dievus jiems tarnauti ir jų garbinti, aš šiandien įspėju jus, kad jūs tikrai pražūsite. ²⁰ Jūs žūsite kaip tautos, kurias VIEŠPATS naikina jūsų akivaizdoje, nes jūs neklausėte VIEŠPATIES, savo Dievo, balso“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>