BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 11 21 Antrad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Pakartoto Įstatymo knygaSkyrius: 4

 Pakartoto Įstatymo knyga
  
Įst 4

Ištikimybė išeina į gera

1 [i1]„Dabar tad, Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis, kad išliktumėte gyvi įeiti ir paveldėti kraštą, kurį VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas, duoda jums. 2 Nepridėkite nieko prie to, ką įsakau jums, ir neatimkite nieko iš to, bet laikykitės VIEŠPATIES, jūsų Dievo, įsakymų, kuriuos jums nustatau. 3 Jūs matėte savo akimis, ką VIEŠPATS padarė prie Baal- Peoro. VIEŠPATS, tavo Dievas, sunaikino iš tavo tarpo kiekvieną, sekusį Peoro Baalą, 4 o tuo tarpu jūs, kurie ištikimai laikėtės VIEŠPATIES, savo Dievo, esate visi gyvi šiandien.

5 Štai lygiai kaip man yra VIEŠPATS įsakęs, aš mokau dabar jus laikytis įstatų ir įsakų krašte, į kurį esate pasiruošę įeiti ir jį paveldėti. 6 Laikykitės jų, juos vykdydami, nes tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą. Girdėdami apie visus šiuos įstatus, jie sakys: 'Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautos!' 7 Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra VIEŠPATS, mūsų Dievas, kada tik mes jo šaukiamės? 8 Ir kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus taip teisius, kaip šis mokymas, kurį aš jums duodu?“

Apreiškimas prie Horebo

9 [i2]„Tačiau būk atidus ir saugokis nuoširdžiai, kad neužmirštum dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad neleistum jiems išslysti iš savo širdies per visas gyvenimo dienas. Mokyk jų savo vaikus ir vaikų vaikus. 10 [i3]Tą dieną prie Horebo tu stovėjai VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, kai VIEŠPATS man tarė: 'Surink pas mane žmones, kad paskelbčiau jiems savo žodžius, idant jie išmoktų manęs bijoti[i4] visas savo gyvenimo dienas žemėje ir mokytų savo vaikus'. 11 Jūs atėjote ir stovėjote prie kalno papėdės. Kalnas liepsnojo ugnimi iki pat dangaus; jį gaubė tirštas tamsus debesis. 12 Tada VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies. Girdėjote jo žodžių garsą, bet jo išvaizdos nesuvokėte – vien balsą. 13 Jis paskelbė jums savo Sandorą, kurios įsakė laikytis, – tai yra Dešimt žodžių, – ir parašė juos ant dviejų akmeninių lentelių. 14 Ir man tuo metu jis įsakė išmokyti jus įstatų ir įsakų laikytis krašte, į kurį esate pasiruošę įeiti ir jį paveldėti“.

Stabų garbinimo pavojus

15 „Kadangi jūs nematėte išvaizdos, kai VIEŠPATS kalbėjo jums iš ugnies prie Horebo, būkite atidūs ir saugokitės nuoširdžiai, 16 kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą, – ar į vyro, ar moters panašumą, 17 ar į panašumą bet kokio gyvulio, esančio žemėje, ar į panašumą bet kokio paukščio, skraidančio padangėse, 18 ar į panašumą bet kokio gyvūno, šliaužiojančio žeme, ar į panašumą bet kokios žuvies, plaukiojančios vandenyse po žeme; 19 ar kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir stebėdamas saulę, mėnulį, žvaigždes ir dangaus galybę, nebūtum sugundytas juos garbinti ir jiems tarnauti. Juos VIEŠPATS, tavo Dievas, davė visoms tautoms, esančioms visur po dangumi. 20 Bet jus VIEŠPATS paėmė ir išvedė iš Egipto, tos geležies lydyklos,[i5] kad būtumėte jo brangiausia tauta, kaip šiandien ir esate.

21 VIEŠPATS supyko ant manęs dėl jūsų ir prisiekė, kad aš nepereisiu per Jordaną ir neįeisiu į tą puikųjį kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą. 22 Aš, neperėjęs Jordano, turiu mirti šiame krašte, bet jūs pereisite paveldėti tą puikųjį kraštą. 23 Todėl būkite atidūs ir neužmirškite Sandoros, kurią VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra su jumis sudaręs, nesidirbkite sau bet kokios išvaizdos stabo, ką VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau uždraudęs, 24 nes VIEŠPATS, tavo Dievas, yra sudeginanti ugnis, pavydus Dievas“.

Dievas yra ištikimas savo Sandorai

25 „Kai būsite pagimdę vaikus bei vaikų vaikus ir būsite seniai įsikūrę tame krašte,[i6] jei tada jūs nedorai elgsitės, pasidirbdami sau bet kokios išvaizdos stabą, darydami tai, kas pikta VIEŠPATIES, tavo Dievo, akyse, ir jį pykindami, 26 šią dieną aš šaukiu dangų ir žemę liudyti, kad jūs veikiai pražūsite iš krašto, kurį jūs, perėję Jordaną, paveldėsite. Jame jūs ilgai negyvensite, nes būsite visiškai išnaikinti. 27 VIEŠPATS išblaškys jus po tautas, išliks iš jūsų tik saujelė tautose, pas kurias VIEŠPATS jus išvarys. 28 Tarnausite ten žmonių rankomis padirbtiems dievams, medžio ir akmens dirbiniams, kurie nemato, negirdi, nevalgo, neužuodžia.

29 Tačiau ieškosi ten VIEŠPATIES, savo Dievo, ir jį rasi, jei ieškosi visa širdimi ir visa siela. 30 Su nerimu, kai ateityje visa tai bus tave ištikę, tu sugrįši pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir jo klausysi. 31 Kadangi VIEŠPATS, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas, jis tavęs nepaliks ir nesunaikins, neužmirš Sandoros, kuria jis prisiekė tavo protėviams“.

Dievo gerumo įrodymai

32 „Nūnai prašyčiau pasiklausti apie praeities amžius, seniai prieš tave praėjusius, nuo tos dienos, kai Dievas sukūrė žmones žemėje, pasiteirauti nuo vieno dangaus krašto iki kito, ar įvyko kada nors toks didingas įvykis kaip šis, ar kada nors kas nors panašaus buvo girdėta? 33 Ar girdėjo kokia nors tauta balsą Dievo, kalbančio iš ugnies, kaip tu kad girdėjai, ir yra išlikusi gyva? 34 Ar koks nors dievas kada nors bandė eiti ir paimti sau tautą iš kitos tautos rykštėmis,[i7] ženklais ir stebuklais, karu, galingai pakelta ranka ir klaiką keliančiais darbais, kaip VIEŠPATS, jūsų Dievas, kad padarė tau matant dėl jūsų Egipte? 35 Tau tai buvo parodyta, kad žinotumei, jog VIEŠPATS yra Dievas, – šalia jo nėra kito. 36 Tau pamokyti iš dangaus jis leido tau išgirsti savo balsą. Žemėje jis leido tau pamatyti savo didžią ugnį, kai iš tos ugnies girdėjai jo žodžius. 37 [i8]Kadangi mylėjo tavo protėvius, po jų jis išrinko jų palikuonis. Jis pats vedė tave iš Egipto savo didžia jėga, 38 kad nuvarytų tau nuo kelio už tave didesnes ir galingesnes tautas ir įvestų tave į jų kraštą, duodamas jį tau kaip paveldą, kaip šiandien ir yra. 39 Žinok tat šiandien ir dėkis į širdį, kad VIEŠPATS yra Dievas ir aukštai, danguje, ir čia, žemėje, – nėra kito. 40 Laikykis jo įstatų ir įsakymų, kuriuos duodu tau šiandien tavo labui ir tavo palikuonims po tavęs, idant ilgai gyventumei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau visam laikui“.

Prieglobsčio miestai

41 Tada Mozė atskyrė rytinėje Jordano pusėje tris miestus, 42 į kuriuos galėtų pabėgti žmogžudys, kuris netyčia užmuštų kitą žmogų, niekad nebuvusį su juo nesantaikoje; jis galėtų nubėgti į šiuos miestus ir išlikti gyvas: 43 Bezerį, dykumoje ant plokščiakalnio, priklausantį reubenaičiams; Ramotus, Gileade, priklausančius gadaičiams; ir Golaną, Bašane, priklausantį manasaičiams.

B. DIEVAS IR JO SANDORA

Įvadas

44 Šis yra įstatymas, kurį Mozė pateikė izraeliečiams. 45 Šie yra įstatai ir įsakai, kuriuos tada, kai jie išėjo iš Egipto, Mozė paskelbė izraeliečiams, 46 anapus Jordano, slėnyje prieš Bet-Peorą, krašte amoriečių karaliaus Sihono, viešpatavusio Hešbone, kurį Mozė ir izraeliečiai, išėję iš Egipto, nugalėjo. 47 Jie buvo užėmę jo kraštą ir Bašano karaliaus Ogo kraštą, dviejų amoriečių karalių žemes rytinėje Jordano pusėje: 48 nuo Aroerio, kuris yra ant Arnono slėnio kranto, iki pat Sijono kalno,[i9] – tai yra Hermono, – drauge su visa Araba, rytinėje Jordano pusėje, iki pat Arabos jūros, prie Pisgos šlaitų papėdės.

  
Išnašos:
1Įst 4,1-4,8: Peoro atsitikimas (žr. Sk 25,1-9) moko, kad paklusnumas Dievo įstatymui sąlygoja gyvenimą Kanaane ir liudija Dievo duotą išmintį.
2Įst 4,9-4,14: Apreiškimas prie Sinajaus-Horebo kalno (žr. Iš 19-20) turi būti nuolatinis priminimas pagarbiai bijoti, t. y. garbinti Viešpatį. Izraeliečiai privalo ne tik atsiminti įvykius, kuriais Dievas susikūrė sau tautą dykumoje, bet ir mokyti savo vaikus juos atsiminti. Atsiminimu kiekviena nauja karta ir pavienis žmogus tampa izraeliečiu, Dievo susikurtos tautos nariu.
3Įst 4,10: Apreiškimas prie Sinajaus-Horebo kalno (žr. Iš 19-20) turi būti nuolatinis priminimas pagarbiai bijoti, t. y. garbinti Viešpatį.
4Įst 4,10:  bijoti, t. y. garbinti Viešpatį.
5Įst 4,20: Egiptas vadinamas geležies lydykla, arba krosnis geležiai lydyti, nes Dievas ten leido izraeliečiams kentėti kelyje į dvasinį subrendimą. Žr. 1 Kar 8,51; Jer 11,4; Iz 48,10.
6Įst 4,25: ... seniai įsikūrę tame krašte: Izraelis praras savo jaunystės dvasią ir džiaugsmą tarnauti Viešpačiui, savo Dievui, būdamas savimi patenkintas.
7Įst 4,34: ... rykštėmis: Dievo galybės veiksmais, sukėlusiais Egipto nelaimes. Žr. Įst 7,19; 29,2.
8Įst 4,37: Penkiaknygės tikėjimo kraityje pasirodo naujas bruožas: Dievas išsirinko Izraelį dėl to, kad jį mylėjo. Žr. Oz 11,1. Todėl ir Izraelio klusnumas Dievui turi remtis meile (žr. Įst 6,4-6).
9Įst 4,48: ... Sijon{as}: kitas Hermono kalno vardas. Žr. Įst 3,9.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pakartoto Įstatymo knygaSkyrius: 4