1 Šis yra palaiminimas, kurį Dievo vyras Mozė prieš savo mirtį suteikė izraeliečiams. 2 [i1]Jis tarė: „VIEŠPATS atėjo nuo Sinajaus, užtekėjo jiems nuo Seiro; jis pasirodė nuo Parano kalno, dėl jų atkeliavo nuo Rebibot-Kadešo, žaibams tvyksint iš jo dešinės. 3 Iš tikrųjų jis myli savo tautą! Tavo šventieji visi tavo rankoje,[i2] – žygiavo jie paskui tave, sekdami tavo nurodymais. 4 Kai Mozė įpareigojo mus Mokymu, kaip paveldu Jokūbo bendrijai, 5 tada {VIEŠPATS} tapo karaliumi Ješurūne,[i3] tautos galvoms į draugę surinkus Izraelio gimines. 6 [i4]Teišlieka gyvas Reubenas ir teneišmiršta, nors skaičiumi jis yra mažas“. 7 Apie Judą jis sakė: „VIEŠPATIE, išgirsk Judo balsą ir parvesk jį pas savo tautą.[i5] Sustiprink jam rankas ir padėk jam atsispirti priešams“. 8 O apie Levį jis sakė: „Tebūna tavo Tumimai ir Urimai[i6] tavo ištikimajam vyrui, išmėgintam prie Masos, su kuriuo grūmeisi prie Meribos vandenų. 9 [i7]Apie savo tėvą ir motiną jis sakė: 'Jų nepažįstu!' Į savo gimines nekreipė dėmesio, savo vaikus atsisakė pažinti, nes laikėsi tik tavo žodžio ir nenutolo nuo tavo Sandoros. 10 Jokūbą jie moko tavo įsakų ir Izraelį tavo įstatymo; smilkalus jie deda tavo akivaizdoje ir deginamąsias aukas ant tavo aukuro. 11 Laimink, VIEŠPATIE, jo nuosavybę ir maloniai priimk jo rankų tarnybą. Taip smok į strėnas jo priešams, jo nekenčiantiems, kad jie daugiau nebeatsikeltų“. 12 Apie Benjaminą jis sakė: „VIEŠPATIES numylėtinis saugiai ilsisi, – Aukščiausiasis globoja jį visą dieną, – mylimasis ilsisi ant jo pečių“. 13 O apie Juozapą jis sakė: „Tebūna VIEŠPATIES palaimintas jo kraštas rinktine rasos dovana iš dangaus ir iš bedugnės, glūdinčios po žeme; 14 rinktiniais saulės vaisiais ir vešlia mėnesių naša; 15 geriausiu senųjų kalnų derliumi ir amžinųjų kalvų dosnumu; 16 geriausiomis žemės dovanomis bei jos pilnuma ir malone Artumo krūme.[i8] Teateina visa tai ant Juozapo galvos, ant viršugalvio, pašvęstojo tarp brolių. 17 Kaip pirmagimis jautis savo didybėje jis turi ragus, tarsi ragus laukinio jaučio; subado jais tautas, net tas – prie žemės pakraščių. Tokie yra Efraimo miriadai, tokie yra Manaso tūkstančiai“. 18 O apie Zebuluną jis sakė: „Džiaukis, Zebulunai, savo kelionėse, o tu, Issacharai, savo palapinėse! 19 Į kalną jie kviečia tautas, ten jie atnašauja teisias aukas, nes jie ragauja jūrų pertekliaus[i9] ir smėlyje slypinčių gėrybių[i10]“. 20 O apie Gadą jis sakė: „Tebūna palaimintas, kuris plečia Gadą! Gadas guli kaip liūtas, nuplėšia aukai ranką ir galvą. 21 Pirmienas sau pasirinko, nes ten buvo vadui paskirta dalis; Jis atėjo tautos priekyje, įvykdė VIEŠPATIES teisumą ir jo įsakus Izraeliui“. 22 [i11]O apie Daną jis sakė: „Danas yra liūtukas, šokantis iš Bašano“. 23 O apie Naftalį jis sakė: „O, Naftali, esi sotus palaimos ir pilnas VIEŠPATIES palaiminimo, paveldėk jūrą[i12] ir pietus!“ 24 [i13]O apie Ašerą jis sakė: „Tebūna Ašeras laimingiausias tarp sūnų, tebūna jis brolių mėgstamas, temirko aliejuje savo kojas! 25 Tebūna tavo durų skląsčiai iš geležies ir vario, – būk saugus visas savo dienas!“ 26 „O, Ješurūnai,[i14] nėra kito kaip Dievas, atskriejantis dangumi tau padėti savo didybėje per padanges! 27 Dievas prieglobstis nuo seno, žemėje yra jo amžinos rankos. Nuvarė priešą tau nuo kelio ir tarė: 'Sunaikink!' 28 Užtat Izraelis saugiai gyvena, – rami yra Jokūbo buveinė grūdų ir vyno krašte, po rasa lynojančiu dangumi. 29 Laimingas tu, Izraeli! Kas gali būti panašus į tave, – tautą, išgelbėtą VIEŠPATIES, tave globojančio skydo, tavo pergalingojo kalavijo! Tavo priešai gūždamiesi ateis pas tave, o tu sutrypsi jiems nugarą“. | 
