BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 25 Pirmad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Pakartoto Įstatymo knygaSkyrius: 32

 Pakartoto Įstatymo knyga
  
Įst 32

1 [i1]„Klausykitės, dangūs, leiskite man kalbėti,

tegirdi žemė mano lūpų žodžius!

2 Tekrinta mano Mokymas kaip lietus,

telaša mano kalba kaip rasa,

tarsi švelnus lietus ant gležnos vejos,

tarsi rasos lašeliai ant žolės.

3 Juk VIEŠPATIES vardą skelbiu:

duokite garbę mūsų Dievui!

4 Tai Uola! Jo darbai tobuli,

visi jo keliai iš tikrųjų teisingi.

Ištikimas Dievas, be apgaulės,

teisus ir patikimas!

5 Tačiau neverti jo vaikai, –

ta sukta, nedora karta, –

pasielgė su juo apgaulingai.

6 Nejau taip atsilygini VIEŠPAČIUI,

paika ir neišmintinga tauta?

Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave sukūrė,

tave padarė ir įkurdino?

7 Prisimink senovės dienas,

apsvarstyk praeities amžių metus;

klauski savo tėvą, jis tau paaiškins,

savo senolius, jie tau pasakys.

8 Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms jų paveldą,

kai dalijo Adomo palikuonis,

tada jis nustatė tautų ribas

pagal Dievo sūnų[i2] skaičių,

9 bet VIEŠPATIES dalis yra jo tauta,

Jokūbas yra jo paveldas.

10 Jis rado jį dykumoje –

tyruose vaitojančios dykumos.

Apglėbė jį, rūpinosi juo,

saugojo jį kaip savo akies lėliukę.

11 Kaip erelis skatina savo jauniklius,

plazdendamas virš lizdo,

taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį,

nešė pirmyn ant savo sparnų.

12 Vienas VIEŠPATS jį tevedė,

su juo nebuvo jokio svetimo dievo.

13 Jis užvedė jį ant krašto aukštumų[i3]

ir maitino jo laukų derliumi,

duodamas jam čiulpti medaus iš jo uolų

ir alyvmedžių aliejaus iš jo akmenuotos žemės;

14 varškės iš jo bandų, pieno iš jo kaimenių,

su taukais ėriukų ir avinų;

Bašano[i4] jaučių ir ožių

drauge su geriausiais kviečiais;

putojantis jo vynuogių kraujas buvo tau gėrimas.

15 {Jokūbas valgė iki soties};

Ješurūnas nutuko[i5] ir spardėsi. –

Nutukai, tapai apkūnus ir išpurtęs! –

Jis paliko Dievą, kuris jį padarė,

ir tyčiojosi iš savo išganančios Uolos.

16 Jie pykino jį su svetimais dievais,

erzino bjauriais dalykais.

17 Jie atnašavo auką demonams, kurie ne dievas,

dievams, kurių jie niekad nebuvo pažinoję,

naujiems, tik neseniai atėjusiems,

kurių jūsų protėviai niekad nebuvo bijoję.

18 Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo,

užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė.

19 VIEŠPATS tai matė ir buvo įpykintas,

jis atmetė savo sūnus ir dukteris.

20 Jis tarė:

'Paslėpsiu nuo jų savo veidą,

žiūrėsiu, koks bus jų galas,

nes jie yra nedora karta, neištikimi vaikai.

21 Jie mane įerzino tuo, kas ne dievas,

įpykino su savo stabais.

Aš erzinsiu juos tuo, kas ne tauta,

pykinsiu juos kvaila tauta.

22 Taip, mano įniršis sukėlė ugnį,

ji degs iki pat Šeolo gelmių,

ris žemę bei jos derlių

ir padegs kalnų pamatus.

23 Krausiu jiems nelaimes po nelaimių,

siųsiu jiems visas savo strėles.

24 Alins badas, niokos karštligė

ir nuožmus maras.

Paleisiu tarp jų žvėris su iltimis

ir nuodingus dulkių šliužus.

25 Lauke kalavijas neš mirtį,

o viduje klaikas jaunuoliui ir jaunuolei,

žindukliui ir senai žilai galvai.

26 Maniau juos visiškai sunaikinti

ir ištrinti žmonėse jų atminimą,

27 bet nenorėjau sukelti priešo patyčių,

nes jie gali nesuprasti

ir šaukti: 'Mūsų ranka nugalėjo!

Visa tai mūsų, ne VIEŠPATIES darbas!'

28 [i6]Nes jie yra tauta, stokojanti proto,

neturinti supratimo.

29 Jei išmintingi būtų,

jie apie tai pagalvotų ir suprastų,

koks bus jų galas:

30 'Kaip būtų galėjęs vienas vytis tūkstantį

ar du būtų galėję priversti bėgti dešimt tūkstančių,

jeigu jų Uola nebūtų jų pardavusi,

VIEŠPATS nebūtų jų atidavęs?'

31 Iš tikro jų uola neprilygsta mūsų Uolai;

net patys mūsų priešai tai liudija.

32 Ai! Jų vynmedis[i7] kyla iš Sodomos vynmedžio,

iš Gomoros vynuogynų;

jų vynuogės yra nuodingos,

o kekės karčios.

33 Jų vynas yra slibinų nuodai,

nuožmūs gyvačių apdavai.

34 Argi tai[i8] ne pas mane paslėpta,

užantspauduota mano ižduose?

35 Man priklauso kerštas,[i9]

atlyginsiu tą dieną, kai jų koja paslys.

Tikrai, jų nelaimės diena arti,

atskuba jų pražūtis.

36 VIEŠPATS tikrai apgins savo tautą,

pasigailės savo tarnų,

kai matys nusilpus jų galybę,

nelikus nei vergo, nei laisvo.

37 Tada jis tars:

'Kur jų dievai – uola,

kurioje jie ieškojo prieglaudos?

38 Kur dievai, valgę jų atnašų taukus

ir gėrę jų liejamųjų aukų vyną?

Tepakyla jie ir tepadeda jums!

Tebūna jums prieglauda!

39 Nūn įsidėmėkite, kad aš, aš vienas esu Tas,

kito Dievo su manimi nėra.

Aš daliju mirtį ir gyvastį,[i10]

sužeidžiu ir išgydau:

niekas nepajėgia išgelbėti iš mano rankos.

40 Taip, aš keliu ranką į dangų ir prisiekiu,

kaip aš esu amžinai gyvas:

41 kai išgaląsiu savo tviskantį kalaviją

ir mano ranka ims vykdyti teisingumą,

atkeršysiu savo priešams,

atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.

42 Nugirdysiu krauju savo strėles,

o mano kalavijas maitinsis mėsa, –

krauju užmuštųjų ir belaisvių,

ilgaplaukių priešo vadų'.

43 Džiūgaukite, tautos, dėl jo tautos,

nes jis atkeršys už savo tarnų kraują,

išlies kerštą ant savo priešų,

atlygins tiems, kurie jo nekenčia,

ir nuvalys savo tautos žemę“.

44 Mozė atėjo drauge su Nuno sūnumi Jozue ir, žmonėms girdint, išsakė visus šios giesmės žodžius. 45 Pabaigęs sakyti visus šiuos žodžius visam Izraeliui, 46 Mozė jiems tarė: „Dėkitės į širdį visus žodžius, kuriuos šiandien duodu kaip liudijimą prieš jus. Liepkite savo vaikams ištikimai laikytis visų šio Mokymo žodžių, 47 nes tai nėra jums tušti žodžiai, bet pati jūsų gyvastis. Per juos ilgai gyvensite žemėje, kurios paveldėti jūs pereinate Jordaną“.

Mozė pamato Kanaaną

48 [i11]Tą pačią dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei: 49 „Užkopk į šį Abarimų virtinės Nebo'o kalną, esantį Moabo krašte, priešais Jerichą, ir pasižiūrėk į Kanaano kraštą, kurį duodu izraeliečiams kaip paveldą. 50 Ant kalno, į kurį kopsi, mirsi ir tenai būsi suvienytas su savo gimine, kaip tavo brolis Aaronas kad mirė ant Horo kalno ir buvo suvienytas su savo gimine, 51 už tai, kad judu nebuvote man ištikimi tarp izraeliečių prie Meribat-Kadešo vandenų Zino dykumoje, nepalaikėte mano šventumo izraeliečių tautoje. 52 Nors kraštą pamatysi iš tolo, tačiau neįeisi į jį – į tą kraštą, kurį duodu izraeliečiams, neįeisi“.

  
Išnašos:
1Įst 32,1-32,43: Mozės giesmėje didžiųjų pranašų stiliumi dažnai kalba pats Dievas. Visa giesmė yra poetiškas pamokslas, kurio tema yra Dievo gerumas Izraeliui (1-14 eilutės) ir Izraelio nedėkingumas bei stabų garbinimas – pagonių dievų garbinimas (15-29 eilutės). Pagonys nubaus Izraelį už jo nuodėmes, bet ir pagonių išdidumas bus nubaustas; Viešpaties šlovė bus apginta (30-43 eilutės).
2Įst 32,8: ... pagal Dievo sūnų skaičių: Dievo sūnūs – angelai. Žr. Job 1,6; 2,1; 38,7; Ps 89,7-8. Pasak šio teksto, tautos turi savo angelus sargus. Žr. Dan 10,20-21; 12,1.
3Įst 32,13: ... krašto aukštumų ... : Kanaano aukštumos.
4Įst 32,14: ... Bašano ... : Bašanas – derlingų ganyklų sritis į rytus nuo Jordano, garsi savo galvijais. Žr. Ps 22,13; Ez 39,18; Am 4,1.
5Įst 32,15: ... Ješurūnas nutuko ... : Ješurūnas yra malonybinis Izraelio vardas; jis reiškia Mylimasis. Žr. Įst 33,5.26; Iz 44,2.
6Įst 32,28-32,35: Užuomina apie pagonių tautas, ne apie Izraelį. Tautų sugedimas.
7Įst 32,32: Jų vynmedis ... : t. y. Izraelio priešų vynmedis lyginamas su patarle tapusiais Sodomos ir Gomoros vaisiais: gražūs iš išorės, bet supuvęs vidus.
8Įst 32,34: ... tai ... : tautų sugedimas.
9Įst 32,35: ... kerštas ... : teismas engėjui ir engiamųjų apgynimas.
10Įst 32,39: ... aš daliju mirtį ir gyvastį: Dievas yra visagalis visur, anot poeto tikėjimo. Žr. Iš 4,11 ; Iz 45,5-7.
11Įst 32,48-32,52: Mozės vizija ant Nebo’o kalno. Žr. Sk 20,10-13; 27,12-14.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pakartoto Įstatymo knygaSkyrius: 32