Jozuė paskiriamas vesti tautą

^1 [i1]Mozė nuėjo ir kalbėjo visus šiuos žodžius visam Izraeliui. ² Jis tarė jiems: „Šiandien man jau šimtas dvidešimt metų. Nebegaliu be vargo kilnotis iš vietos į vietą. Be to, VIEŠPATS yra man pasakęs: 'Per šį Jordaną tu nepereisi'. ³ Pats VIEŠPATS, tavo Dievas, pereis pirma tavęs. Jis pats nušluos visas anas tautas tau iš kelio, kad galėtumei užimti jų vietą. Pirma tavęs pereis ir Jozuė, kaip VIEŠPATS pažadėjo. ⁴ VIEŠPATS pasielgs su jomis, kaip jis pasielgė su Sihonu ir Ogu, amoriečių karaliais, bei su jų kraštu, kai juos sunaikino. ⁵ VIEŠPATS jas atiduos jums, o jūs pasielgsite su jomis taip, kaip esu jums įsakęs. ⁶ Būkite stiprūs ir ryžtingi! Jų nebijokite ir jų neišsigąskite, nes pats VIEŠPATS, tavo Dievas, eina su tavimi: jis tavęs vieno nepaliks ir nuo tavęs nepasitrauks“.

⁷ Tada Mozė pasišaukė Jozuę ir viso Izraelio akyse jam tarė: „Būk stiprus ir ryžtingas, nes eisi su šia tauta į kraštą, kurį jiems duoti VIEŠPATS yra prisiekęs jų tėvams. Tu turėsi jiems jį padalyti. ⁸ Pats VIEŠPATS eina pirma tavęs. Jis bus su tavimi, tavęs vieno nepaliks ir tavęs neapleis. Nebijok ir neišsigąsk!“

Įstatymo skaitymas

^9 [i2]Tada Mozė parašė šį Mokymą ir patikėjo jį Levio sūnums kunigams, kurie nešė VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, ir visiems Izraelio seniūnams. ¹⁰ Mozė įsakė jiems, tardamas: „Kas septinti metai, paskirtu laiku atleidimo metais,^[i3] Palapinių iškilmėje, ¹¹ visam Izraeliui atėjus pasirodyti VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje į tą vietą, kurią jis išsirinks, skaitysi šį Mokymą garsiai visam Izraeliui. ¹² Surink žmones – vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų VIEŠPATIES, jūsų Dievo, pagarbiai bijoti ir ištikimai laikytis kiekvieno šio Mokymo žodžio. ¹³ Jų vaikai, kurie dar jo nežino, irgi išgirs ir mokysis bijoti VIEŠPATIES, jūsų Dievo, kolei jūs gyvensite krašte, kurio paveldėti keliatės per Jordaną“.

Dievas įsako Mozei

¹⁴ VIEŠPATS tarė Mozei: „Štai artinasi tavo mirties diena. Pasišauk Jozuę ir ateikite abu į Susitikimo palapinę, idant jį įpareigočiau“. Mozė ir Jozuė nuėjo ir atsistojo Susitikimo palapinėje, ¹⁵ o VIEŠPATS pasirodė Palapinėje debesies stulpe. Debesies stulpas stovėjo prie Palapinės angos.

^16 [i4]VIEŠPATS tarė Mozei: „Netrukus tu užmigsi su savo protėviais. Tada ši tauta nueis ir ištvirkaus pati su svetimais dievais krašte, į kurį eina, ir, sulaužydama mano su ja sudarytą Sandorą, paliks mane. ¹⁷ Mano įniršis kris tą dieną ant jų, paliksiu juos ir paslėpsiu nuo jų savo veidą. Jie bus lengvai sunaikinami, ištiks juos daug baisių nelaimių. Tą dieną jie sakys: 'Argi ne dėl to, kad mūsų Dievo nėra su mumis, ištiko mus šios nelaimės?' ¹⁸ Tą dieną tikrai paslėpsiu savo veidą už visas nedorybes, kurias jie padarė, kreipdamiesi į svetimus dievus. ¹⁹ Todėl nūn užsirašykite šią giesmę, mokykite jos izraeliečius, dėdami ją jiems į burnas, idant ši giesmė būtų mano liudijimas prieš izraeliečius. ²⁰ Juk kai aš juos įvesiu į žemę, tekančią pienu ir medumi, kurią pažadėjau prisiekdamas jų protėviams, kai jie turės ko valgyti iki soties ir tuks, jie kreipsis į svetimus dievus, niekindami mane ir laužydami mano Sandorą. ²¹ Kai juos ištiks daug baisių nelaimių, ši giesmė bus liudijimas prieš juos, nes ji niekad nepradings iš jų palikuonių lūpų. Juk aš žinau, ką jie yra linkę daryti net dabar, prieš man juos įvedant į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau“. ²² Tą pačią dieną Mozė užsirašė šią giesmę ir mokė jos izraeliečius.

²³ Tada VIEŠPATS įpareigojo Nuno sūnų Jozuę ir tarė: „Būk stiprus ir ryžtingas, nes tu įvesi izraeliečius į kraštą, kurį aš jiems pažadėjau. Aš būsiu su tavimi“.

Įstatymas padedamas šalia Sandoros Skrynios

²⁴ Pabaigęs rašyti visus šio Mokymo žodžius knygoje, ²⁵ Mozė įsakė levitams, nešusiems VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, tardamas: ²⁶ „Imkite šią Mokymo knygą^[i5] ir padėkite ją šalia VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandoros Skrynios. Tebūna ji ten kaip liudytojas prieš tave. ²⁷ Gerai žinau, koks esi maištingas ir kietasprandis. Net dabar, man dar gyvam tarp jūsų tebesant, maištavote prieš VIEŠPATĮ. O kas bus man mirus! ²⁸ Surinkite prie manęs visus savo giminių seniūnus ir pareigūnus, kad jiems klausantis perskaityčiau šiuos žodžius ir pašaukčiau dangų ir žemę prieš juos liudyti. ²⁹ Gerai žinau, kad jūs, man mirus, iš tikrųjų nedorai elgsitės, nukrypsite nuo kelio, kuriuo eiti esu jums įsakęs. Ištiks jus nelaimė ateityje, nes darote kas nedora VIEŠPATIES akyse, pykdote jį savo darbais“.

Mozės giesmė

³⁰ Tada Mozė išsakė šios giesmės žodžius, girdint visai Izraelio bendrijai, iki pat galo:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>