BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 23 Šeštad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Pakartoto Įstatymo knygaSkyrius: 2

 Pakartoto Įstatymo knyga
  
Įst 2

Nuo Kadeš-Barneos iki Arnono upės

1 „Kai apsigręžėme ir leidomės į kelionę Nendrių jūros keliu, kaip VIEŠPATS buvo pasakęs, mes ėjome ilgą laiką palei Seiro kalnus. 2 Galop VIEŠPATS man tarė: 3 'Gana jums eiti palei šį aukštumų kraštą. Sukitės dabar į šiaurę. 4 Duok žmonėms tokį įsakymą: nūn jūs turėsite pereiti per kraštą savo giminių, Esavo palikuonių, gyvenančių Seire. Nors jie jūsų ir bijos, bet būkite atsargūs, 5 nekovokite su jais, nes iš jų žemės jums neduosiu nė vienos pėdos. Seiro kalną atidaviau Esavui kaip paveldą. 6 Už pinigus pirksite iš jų maistą pavalgyti; už pinigus pirksite iš jų net vandenį atsigerti. 7 Iš tikrųjų VIEŠPATS laimino tave visame, ką tik darei; jis žino apie tavo ėjimą per šią plačią dykumą. Per šiuos keturiasdešimt metų VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo su tavimi ir tau nieko netrūko'“.

Palei Moabo ribas

8 „Ėjome tad tolyn nuo savo giminių, Esavo palikuonių, gyvenančių Seire, pasukome nuo kelio per Arabą, Elatą ir Ezion-Geberį. Mums pasukus eiti Moabo dykumos kryptimi, 9 VIEŠPATS man tarė: 'Neužpulk Moabo, nekovok su juo, nes iš jo žemės neduosiu tau paveldo. Arą atidaviau Loto palikuonims kaip paveldą'.

10 {Emimai, galinga ir gausi tauta, – aukšti kaip anakimai, – ten seniau gyveno. 11 Panašiai kaip anakimai, jie paprastai buvo laikomi refajimais, nors moabiečiai juos vadina Emimais. 12 Be to, Seire seniau buvo gyvenę horitai, bet Esavo palikuonys juos išvarė, sunaikindami juos ir apsigyvendami jų vietoje, kaip Izraelis padarė krašte, kurį VIEŠPATS jiems davė kaip paveldą.}

13 'Pasiruoškite pereiti Zeredo upokšnį'. Taigi mes perėjome Zeredo upokšnį. 14 Laiko tarpas, kurį praleidome kelionėje nuo Kadeš-Barneos iki perėjome Zeredo upokšnį, buvo trisdešimt aštuoneri metai. Tuo tarpu visa karta kareivių išmirė stovykloje, kaip VIEŠPATS buvo apie juos prisiekęs. 15 Iš tikrųjų paties VIEŠPATIES ranka buvo prieš juos nukreipta, kad išrautų juos iš stovyklos, ir rovė, kol visi pradingo“.

Palei Amono ribas

16 „Vos tik visiems kareiviams išmirus, 17 VIEŠPATS man kalbėjo, tardamas: 18 'Šiandien pereisi Moabo sieną prie Aro. 19 Kai prieisi amoniečių pasienį, neužpulk jų ir nekovok su jais, nes neduosiu tau amoniečių krašto kaip paveldo. Atidaviau jį Loto palikuonims kaip paveldą'.

20 {Jis taip pat paprastai laikomas refajimų kraštu. Seniau jame gyveno refajimai, – nors juos amoniečiai vadina zamzumimais, – 21 stipri ir gausi tauta, tokio pat ūgio kaip anakimai. Bet VIEŠPATS nušlavė juos nuo kelio amoniečiams, kurie juos išvarė ir apsigyveno jų vietoje. 22 Tą pat jis padarė ir Esavo palikuonims, gyvenantiems Seire, taip nušluodamas horitus jiems nuo kelio, kad jie galėjo užimti jų kraštą ir gyventi jų vietoje net lig šios dienos. 23 O avimus, gyvenusius kaimuose Gazos kaimynystėje, sunaikino iš Kaftoro[i1] atsikėlę kaftorimai, apsigyvendami jų vietoje.}

24 'Pirmyn! Pereikite Arnono slėnį! Štai atidaviau tau į rankas amorietį Hešbono karalių Sihoną ir jo kraštą. Pradėk užimti paveldą, leiskis į mūšį su juo! 25 Šią dieną pradedu judinti visas tautas po dangumi jūsų klaiku ir baime, – jos, jūsų vardą girdėdamos, drebės, per jus kentės sielvartą'“.

Užkariaujama Sihono karalystė

26 „Tad aš pasiunčiau iš Kedemotų dykumos pasiuntinius pas Hešbono karalių Sihoną su šitokiu taikos pasiūlymu: 27 'Leisk man pereiti per tavo kraštą vieškeliu.[i2] Aš eisiu tik vieškeliu, nesukdamas nei į dešinę, nei į kairę. 28 Maistą pavalgyti man parduosi už pinigus, vandenį atsigerti man parūpinsi už pinigus. Tik leisk man pereiti pėsčiomis, – 29 kaip Esavo palikuonys, gyvenantys Seire, ir moabiečiai, gyvenantys Are, man padarė, – kol galėsiu persikelti per Jordaną į kraštą, kurį VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums duoda'. 30 Tačiau Hešbono karalius Sihonas nenorėjo leisti mums pereiti, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo sukietinęs jo dvasią ir padaręs jo širdį atkaklią, kad atiduotų jį tau į rankas, ką jis jau ir yra padaręs.

31 VIEŠPATS man tarė: 'Štai aš pradėjau duoti tau Sihoną ir jo kraštą. Nūn pradėk užimti jo kraštą savo paveldui'. 32 Užtat kai išėjo prieš mus Sihonas – jis ir visi jo kareiviai mūšiui prie Jahazo, 33 VIEŠPATS, mūsų Dievas, atidavė jį mums. Nugalėjome jį drauge su jo sūnumis ir visais jo kareiviais. 34 Tuo metu, paėmę visus jo miestus, kiekviename mieste paskyrėme sunaikinti[i3] vyrus, moteris ir vaikus, nepalikdami nė vieno gyvo. 35 Vien galvijus pasigrobėme ir grobį iš paimtųjų miestų pasiėmėme. 36 Nuo Aroerio, esančio ant Arnono slėnio kranto, – įskaitant miestą, esantį pačiame slėnyje, – iki pat Gileado nebuvo mums miesto, kurio mūrai būtų buvę mums per aukšti. VIEŠPATS, mūsų Dievas, mums visa atidavė! 37 Tačiau į amoniečių kraštą nesiveržei, vengdamas viso Jaboko slėnio aukštupio ir aukštumų krašto miestų, kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas, buvo įsakęs“.

  
Išnašos:
1Įst 2,23: ... iš Kaftoro ... : iš Kretos. Žr. Am 9,7. Kaftorimai buvo viena iš Jūros tautų, kurios ieškojo naujų žemių Egipto pajūryje ir pietinėje Palestinoje apie 1200m. prieš Kristų.
2Įst 2,27: ... vieškeliu: garsiuoju senovės Karalių vieškeliu iš Vakarų į Rytus.
3Įst 2,34: ... paskyrėme sunaikinti: žr. Sk 18,14; 21,3.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pakartoto Įstatymo knygaSkyrius: 2