Įst 19 | Prieglobsčio miestai 1 „Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus sunaikinęs tautas, kurių kraštą VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, ir tu būsi jį paveldėjęs bei įsikūręs jų miestuose ir jų namuose, 2 tu atskirsi tris miestus[i1] krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti. 3 Apskaičiuosi nuotolius ir padalysi į tris sritis kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, idant kiekvienas žmogžudys galėtų į vieną iš jų nubėgti. 4 Šitoks yra atvejis žmogžudžio, kuris gali ten nubėgti ir savo gyvybę išgelbėti: kai kas nors netyčiomis yra užmušęs savo artimą, su kuriuo niekad nėra buvęs priešas. 5 Tarkime, nueina kas nors su artimu į mišką malkų pasikirsti ir jam, pakėlus kirvį medžiui kirsti, kirvis nuslysta nuo koto, mirtinai užgaudamas jo artimą. Toks žmogus gali bėgti į vieną iš tų miestų ir išgelbėti savo gyvybę. 6 Kitaip, jei nuotolis būtų per didelis, keršytojas už kraują,[i2] vydamasis pykčio įkarštyje, galėtų pasivyti užmušėją ir jį užmušti, nors mirties bausmės jis nebuvo užsitraukęs, nes niekad nebuvo buvęs savo artimo priešas. 7 Todėl aš tau ir įsakau atskirti tris miestus. 8 Kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus išplėtęs tavo žemę, kaip jis yra prisiekęs tavo protėviams, – kai atiduos tau visą kraštą, kurį jis pažadėjo tavo protėviams duoti jums, 9 jei tu ištikimai laikysies šio viso įsakymo, kurį tau šiandien duodu, mylėdamas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir visad eidamas jo keliais, – tada pridėsi dar kitus tris miestus prie šių trijų. 10 Taip nebus išlietas nekalto žmogaus kraujas, užtraukdamas tau kraujo kaltę krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą. 11 Tačiau jei kas nors, būdamas nesantaikoje su artimu, patykojęs užpultų jį ir, atėmęs jo gyvybę, nubėgtų į vieną šių miestų, 12 tada žmogžudžio miesto seniūnai jį iš ten parsigabens ir perduos jį keršytojui už kraują nubausti mirties bausme. 13 Nerodysi jam jokio gailesčio, bet pašalinsi nekalto kraujo kaltę iš Izraelio, idant tu klestėtumei“. Ežiaženklių perkėlimas 14 „Nepajudinsi savo artimo ežiaženklio, pastatyto pirmųjų kartų ant tavo paveldo, kuris bus skirtas krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti“. Liudytojai 15 „Vieno liudytojo nepakanka nuteisti žmogui už bet kokį nusikaltimą ar už bet kokią skriaudą. Kad ir koks būtų nusižengimas, apkaltinimas gali būti įrodytas tik dviejų ar trijų liudytojų patvirtinimu. 16 Jei nedoras liudytojas išeina prieš žmogų ir apkaltina jį neištikimybe įstatymui, 17 tada abi šalys turės pasirodyti prieš VIEŠPATĮ, akivaizdoje kunigų ir teisėjų, turinčių tomis dienomis atsakomybę. 18 Teisėjai tada reikalą nuodugniai ištirs. Jei liudytojas yra neteisingas liudytojas, melagingai liudijęs prieš savo artimą, 19 tada turite su juo lygiai taip pasielgti, kaip jis buvo norėjęs elgtis su artimu. Taip pašalinsi pikta iš jūsų tarpo. 20 Kiti, apie tai išgirdę, bijos, ir toks nusikaltimas niekad daugiau nebus daromas tarp jūsų. 21 Nerodysi jokio gailesčio: gyvybė už gyvybę, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją!“ |